Emigranto atsakymas V. Radžvilui: tikrosios emigracijos priežastys ir kas tai galėtų sustabdyti  (1)

Valdininkų UAB-as pradeda visiškai ignoruoti likusią Lietuvoje tautos išmintį (nes ji nebėra tokia galinga), tautos išmintis visiškai užgožiama vartotojiškumu. Vartojimas tampa brutualiu, nes bet kokios moralinės nuostatos, trukdančios vartojimo didėjimui, ignoruojamos. Moralės normų ignoravimas stipriai pakerta pasitikėjimą tarp žmonių, ir ypač pasitikėjimą valstybe.

6. Galiausiai, visiškai išnyksta pasitikėjimas valstybe, nes lojalumas valdininkų UAB-ui buvo tik vartotojiškas (savanaudiškas), valstybė tampa labai lengvai pažeidžiama. Valdininkų UAB-as, nebegali išsilaikyti, todėl jo „akcininkai“, siekdami išvengti asmeninių nuostolių dėl bankroto, parsiduoda tarptautinėms verslo struktūroms, arba net kitoms valstybėms. Valstybė išnyksta jau ir formaliai, tauta ... „įkrenta į bedugnę“.

Panašu, kad mūsų valstybė jau yra brandžioje penktoje stadijoje, ir visiškai nedaug liko iki perėjimo į sekančią.

Taigi ....

Kaip galėtume išvengti „įkritimo į bedugnę“?

Terminas „partija“ kildinamas iš lotyniško žodžio „pars“ reiškiančio „dalis“. Taigi jau pats partijos terminas sako, kad partija gali išreikšti tik dalies tautos interesus. Jau dvidešimto amžiaus pradžioje buvo įrodyta, kad politinių partijų tikslas yra valdyti valstybinius fondus, o tai galima pasiekti tik esant valdžioje.

Tam kad patekti į valdžią partijos vadovaujasi taisykle – tikslas pateisina priemones. Taigi jos imasi visokių priemonių, tik svarbiausia, kad jos atrodytų teisėtos. Teisėtumo įvaizdis sukuriamas rafinuotais ir painiais įstatymas, kuriuose teisėtumas išstumia moralę (daugelis dar prisimena vieno labai autoritetingo Lietuvos politiko frazę „vsio zakono“). Vėl gi, tas pats Hegelis yra pasakęs: „Įstatymas be moralės, tai tik forma be turinio“. Paprastai šnekant, įstatymas be moralės, tai lyg tuščias šaukštas, o tuščiu šaukštu tautos nepamaitinsi. Kita taisyklė, galiojanti nuo antikos laikų – nugalėtojo niekas neteisia – taip pat labai paranki partijoms. Kad šios taisyklės tebeveikia įrodo begalė pavyzdžių ir Lietuvoje ir už jos ribų.

XX amžiaus viduryje istorikas, žurnalistas, Australijos Teisių Lygos įkūrėjas Eric Dudley Butler savo knygoje „Pinigų galia vietoje demokratijos“ pateikė faktų iliustruojančių, kad partijoms lengviau valdyti ne dirbantį (kuriantį), o vartojantį žmogų, todėl prisidengdamos pramonės vystymu jos iš esmės siekė dirbantį žmogų paversti vartotoju. Galvojimo pakeitimas vartojimu vyksta ir dabar, tačiau išsivysčiusiose valstybėse, kuriose vartojimo lygis yra aukštas, vartotojiškumo plitimas yra kontroliuojamas tradicinėmis socialinėmis vertybėmis, kaip pasitikėjimas, pareiga, atsakomybė.

Tokių šalių, kaip Lietuva, vartojimo raida buvo iškreipta sovietinio „socializmo“, kuris užtikrino tik vartojimą karo tikslams, o tauta patyrė nepriteklius. Į vieną pusę perlenkta lazda smogia priešingon pusėn, taigi pereinant prie rinkos ekonomikos vartojimo lygis tapo labiau aukštinamas nei kitos socialinės vertybės. 2 iš 2 nuotr.V.Radžvilas: „Lietuvą kol kas dar gelbsti ta tautiečių dalis, kuri vis dėlto tebegyvena tėvynėje ir neišsilaksto“.D.Umbraso nuotr.

Tokiose šalyse politinėms partijoms tapo lengviau įtikinti tautas, kad tik jos gali teisingai atstovauti tautos interesus, taigi ir patekti valdžion. Valstybės valdymas suvyniojamas į labai gražų vartotojišką popierėlį taip stipriai, kad tauta ima nebesuprasti valstybės valdymo esmės, o partijoms valstybės valdymas tampa lyg biznio objektas: svarbu paimti valdžią, ir pasipelnyti tiek, kad išgyventi laikotarpį kol valdžioje bus konkuruojanti partija. Valstybės valdymas pradedamas traktuoti tik kaip pelningas biznis.

Aišku, į pelningą biznį nori ateiti daug žaidėjų, ir tokių žaidėjų, pasivadinusių politinėmis partijomis daugėja. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad, pasiklausius mūsų politologų komentarų, toks vulgarus požiūris į valstybės valdymą yra skaitomas normaliu reiškiniu.

Mūsų politologai pateikia argumentus, kad išsivysčiusiose šalyse yra partinio valdymo sistema. Taip, tai tiesa, bet jose yra stipriai išsivysčiusios socialinės vertybės, kaip pareiga, pasitikėjimas, atsakomybė, be to yra kiti instrumentai, kurie neleidžia partijoms tapti stipresnėmis už tautą, pvz. monarchija, ar pagaliau streikų tradicijos. Taip streikai, bet streikai yra vaisingi tik visuomenėse, kuriose yra stiprus pasitikėjimas. Visuomenėse, kur pasitikėjimas išstumtas vartotojiškumu, streikai neįmanomi. Ar galiu aš streikuoti jei nepasitikiu savo kaimynu, kolega ar verslo konkurentu? Ar nebus taip, kad mano praradimais streiko metu kas nors savanaudiškai pasinaudos? Taigi nepasitikėjimo atmosfera yra labai naudinga tiems kas valdo valstybę savanaudiškais tikslais.

LR Konstitucijos 2 straipsnis teigia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Sąvoka „suverenitetas“ siejama su prancūzišku žodžiu souveraineté, kuris verčiamas kaip aukščiausioji valdžia, nepriklausomybė. Taigi aukščiausioji valdžia priklauso tautai. LR Konstitucijos 55 straipsnyje sakoma: „Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“.

Aš tai suprantu taip, kad rinkėjas privalo balsuoti už konkretų Seimo narį, o ne už partiją. Gal išsivysčiusiose šalyse su stipriomis socialinėmis vertybėmis, yra teisinga balsuoti ir už partijas, bet Lietuvoje, kur partijos yra tiek uzurpavusios valdžią, kad mano esančios stipresnės už visą tautą, balsavimas pagal partijų sąrašus tikrai neskatina valstybingumo tautoje (padėtis Lietuvoje rodo, kad greičiau žlugdo).

Partijos gali tik siūlyti kandidatus, rinkėjas balsuoja už konkrečius pasiūlytus kandidatus, o ne už partiją. Kodėl aš turiu balsuoti už partiją, kurios sąraše aš pasitikiu tik vienu žmogumi, o kartu su juo atitempiami žmonės, kurių aš nepažystu, ar nepasitikiu? Kodėl mano pasirinkimas ribojamas tik vien partija, jeigu aš pasitikiu keletu žmonių, bet jie yra skirtingų partijų sąrašuose, o kiti partijų sąrašuose yra tokie žmonės, kuriais aš nepasitikiu?

Partinės sistemos gynėjai pasakys, kad taip negalima padaryti, ir yra kandidatų reitingavimo galimybė. Taip galima reitinguoti, bet vis vien pasirinkimas apribotas tik viena partija. Ar tikrai kitaip negalima?

Pasvarstykim tokį variantą:

Vienmandatės ir daugiamandatės apygardos sujungiamos. Tada vienoje apygardoje išrenkami du Seimo nariai. Rinkėjui suteikiama teisė balsuojant reitinguoti tris ar penkis kandidatus iš atskirų partijų sąrašų. Tada rinkimų komisija skaičiuoja balsus, ir du surinkę daugiausiai balsų laimi. Jeigu socialiai ir ekonomiškai naudinga, galima stambinti rinkėjų apygardas, leidžiant vienoje apygardoje išrinkti tris ar daugiau Seimo narių.

Oponentai pasakys, kad tokiu atveju žmonės gali nubalsuoti tik už kelis žinomus žmones, ir visas Seimas nebus išrinktas. Kad taip nebūtų ir turi dirbti partijos – jos turi siūlyti tokius žmones, kurie žinomi konkrečioje apygardoje. Aišku tai žymiai sunkiau nei įrašyti į sąrašus vieną Lietuvoje žinomą žmogų, už kurį balsuotų žmonės daugelyje apygardų, o su juo atitempiami partijai naudingi žmonės.

Vėl gi oponentai pasakys, kad tokiu atveju Seimas bus nedarbingas. Bet ar Seimo darbingumas matuojamas nuolat keičiamų įstatymais (nes priimami įstatymai tenkina tik siaurą autos ratą). Kitas dalykas: taip renkami kandidatai negalės dalinti saldžių, bet nepamatuotų rinkėjams pažadų, nes nesant partijoje labai sunku siaurus savanaudiškus interesus įteisinti kaip valstybinius.

Kandidatas, turintis „partinį užnugarį“ gali prižadėti rinkėjams viską, net ir saldžiai meluoti, nes laimėjus daugumą, jis gali tikėtis partijos paramos priimant net ir valstybingumo požiūriu nevykusį įstatymą, arba suversti kaltę kitai partijai, jei toks pažadas neįvykdomas.

Deja straipsnį baigti galiu tik skeptiškai: be jokios abejonės, politinės partijos darys viską, kad tik neleistų tautai valdyti valstybinių fondų tol kol tauta „neįkrito į bedugnę“. Tik tada, kai tauta „įkris į bedugnę“ (valstybės fondai bus iššvaistyti) partijos perleis „iškopimo iš bedugnės“ valdymą tautai, ir tai tik tuo atveju, jeigu „iškopimo iš bedugnės“ nerems tarptautiniai fondai.

Taigi laukia sunkūs laikai. Istorija parodė, kad Lietuvių tauta gali iškopti iš bedugnių, gal pavyks ir ateityje.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Remigijus Sakas

1 | 2

(78)
(4)
(74)

Komentarai (1)

Visi šio ciklo įrašai