Emigranto atsakymas V. Radžvilui: tikrosios emigracijos priežastys ir kas tai galėtų sustabdyti  (1)

Kaip dabartinėje Lietuvoje vertinamas žmogus? Jeigu tu moki pataikauti viršininkui (vizginti uodegą šeimininkui) ir jeigu sugebi ciniškai ignoruoti ar net žeminti žemesnio už save socialinio statuso žmogų (įkasti už save silpnesniam), tada su tavim skaitosi ir esi vertinamas, tau sekasi lipti karjeros laiptas. Kompetencija, profesionalumas praktiškai niekam nereikalinga (nes tampi konkurentu), o aukšta moralė – išvis lyg trukdis tavo darbe.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2016-06-17 Emigranto atsakymas V. Radžvilui: tikrosios emigracijos priežastys ir kas tai galėtų sustabdyti  (1)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Labai teisingas, aktualus ir jaudinantis tas Indrės Vainalavičiūtė interviu su Vytautu Radžvilu. Vis dėlto jame randu lyg ir kaltinimą iš Lietuvos emigravusiems žmonėms: „Tik šių (kurie dar vis dėlto tebegyvena Lietuvoje) žmonių užsispyrimas dar palaiko Lietuvą“. Kadangi aš pats jau nebejaunas ir antrą kartą emigravęs, manau turiu teisę pasidalinti savo nuomone apie emigraciją.

Tikrai ne visi emigrantai abejingi Lietuvai. Taip, mes išvykę iš Lietuvos, bet tikrai TEBEGYVENAM Lietuvoje, ir už jos ateitį pergyvenam galbūt labiau nei kai kurie iš Lietuvos neišvykę politikai. Nekartą apie Lietuvos ateitį diskutuota su draugais, pasitaikė progų apie tai padiskutuoti ir su Lietuvos politikais, bet po tokio jaudinančio straipsnio nutariau apie tai ir parašyti.

Kelionė link bedugnės

Emigracija nėra priežastis to, kad „stovime ant bedugnės krašto“, greičiau tai rezultatas, kurio priežastis pabandysiu paanalizuoti.

Karai, stalinistinės represijos ir sovietinė propaganda padarė gilias žaizdas lietuvių tautai. Deja, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tautos žaizdų gydymas buvo užgožtas turtiniais dalykais: žemių, dvarų, „tvartelių“ susigražinimas ir pan. Tai „pylė dar daugiau druskos“ ant žaizdų, todėl, vietoje tautos sveikimo, ėmė vis labiau plisti, anot V.Lansbergio, „šunaujos“ sindromas.

Kaip dabartinėje Lietuvoje vertinamas žmogus? Jeigu tu moki pataikauti viršininkui (vizginti uodegą šeimininkui) ir jeigu sugebi ciniškai ignoruoti žemesnio už save socialinio statuso žmogų (įkasti už save silpnesniam), tada su tavim skaitosi ir esi vertinamas, tau sekasi lipti karjeros laiptas. Kompetencija, profesionalumas praktiškai niekam nereikalinga (nes tampi konkurentu), o aukšta moralė – išvis laikoma lyg trukdis tavo darbe.

 Taigi, kas galėtų paneigti, kad „šunaujos“ kriterijai nūdienos Lietuvoje yra mažiau svarbūs, negu dorovė?

Deja (o gal ačiū Dievui), ne visi gali prisitaikyti prie „šunaujos“ kriterijų. Pastarieji priversti Lietuvoje „pragyventi už minimumą“, ir to pasėkoje, geriausiu atveju, susirgti depresija, arba ieškoti kitų vaistų nuo depresijos. Vienas iš populiariausių vaistų – darbas dar demokratiškame užsienyje. Užsienio darbdaviai taip pat nėra „auksinai“, bet nors atlyginimas yra toks, kad gali pats padoriai gyventi ir kartais padėti giminaičiams likusiems Lietuvoje. Aišku, tuojau būsiu kritikuojamas, kad vietoje emigracijos reikia kurti gerovę Lietuvoje.

Taip reikia, bet pastangos kurti gerovę, neturint pinigų arba nemokant rafinuotai vogti yra sugniuždomos, nes šalyje yra įsigalėjusi politinė sistema, kurią valdo pinigai, o ne tauta. Ekonomika ir politika yra stipriai persipynusios. Buvęs JAV senatorius Mark Hanna daugiau nei prie šimtą metų yra pašmaikštavęs: „Yra du dalykai svarbūs politikoje. Pirmas tai pinigai, o kas antras, aš negaliu prisiminti“.

Šis šposas labai tiksliai apibūdina ir dabartinę politinę sistemą: verslas aprūpina politikus pinigais, o už tuos pinigus politikai sukuria liaudžiai patinkantį įvaizdį. Taigi po gražiu demokratijos įvaizdžiu slepiasi faktiškai vis labiau stiprėjanti verslo elito (nors čia labiau tiktų verslo oligarchų, save vadinančiu verslo elitu) valdžia.

Kuo labiau stiprėja verslo elito valdžia, tuo daugiau pinigų išleidžiama demokratinės politikos įvaizdžio formavimui, taigi vis mažesnė dalis pinigų lieka esminiams tautos poreikiams tenkinti. Taip ir sukasi užburtas ratas – kuo labiau pūva vidus, tuo brangesniais kvepalais kvėpinama išorė. Teisus buvo Aristotelis griežtai atskyręs ekonomiką nuo politikos, nes dabartinis ekonomikos ir politikos persipynimas demokratiją transformuoja į chrematokratiją (chrematos- senovės graikų kalba – pinigai, turtas).

Deja toks procesas vyksta ne tik Lietuvoje bet ir šalyse, kur demokratija turi netrumpą istoriją. Vis dėlto, tokiose šalyse tautos interesai jau seniai stipriai integruoti į politinę sistemą, ir verslas negali „nurašyti“ tautos interesų, kitaip sakant tauta turi pakankami stiprų imunitetą prieš verslo norą „neribojamai plėstis“. Gamtoje (tiksliau medicinoje) kokios nors gyvo organizmo dalies neribota plėtra, kenkiant kitoms organizmo dalims, yra laikoma labai pavojinga liga – VĖŽIU.

Manyčiau tokią analogiją galima taikyti ir civilizacijai, nes ji nėra kažkas antgamtiško, taigi gamtos dėsniai veikia ir civilizaciją. Politikų pastangos užmaskuoti gamtos dėsnių įtaką po politiniu įvaizdžiu neturi perspektyvos. Anksčiau ar vėliau yla išlenda iš maišo, tik gaila, kad tada yla įduria nekaltiems.

Verslo noras „neribojamai plėstis“ šalyse su dar stipria demokratija, turi derintis prie šių valstybių (tautų) interesų, arba dairytis į valstybes, kurios neturi pakankamo imuniteto.

Sunki praėjusio šimtmečio istorija išugdė lietuvių tautai imunitetą prieš nutautėjimą, tačiau, dėl sovietinės planinės gamybos, imuniteto prieš verslo „neribojamą plėtrą“ neišsiugdėme. Panašu, kad Lietuvos politikai vadovaujasi taisykle: stiprus verslas – stipri tauta (valstybė). Vis dėlto istorija patvirtina priešingą taisyklę: sveika tauta – stipri demokratinė valstybė – stiprus verslas.

Dar blogiau, kai po verslo konkurencingumo skatinimo lozungu yra skatinamos tik atskiros verslo grupės, ir šios, „prioritetinės“ verslo grupės atrenkamos vadovaujantis „atkatų“ kriterijumi. Esant tokiai situacijai, galima išleisti milijonus ar milijardus įvaizdžio formavimui, kad pritraukti investuotojus, bet joks rimtas, save gerbiantis investuotojas vargu ar ateis į nesveiką tautą, nebent investuotojas-plėšikas. Tada valstybė tampa valdininku UAB-u, o tauta, geriausiu atveju, „sustoja ties bedugnės kraštu“. Tai įkrisime į bedugnę ar ne?

Nė vienas verslas pats iš savęs nesirūpina tauta, beje politinės partijos taip pat. Tautos plėtra yra užtikrinama tik jos valstybingumu. Hegelis yra pasakęs „Valstybės akiratis ir apimtis yra tauta“. Kai kas ims priekaištauti, kad Hegelio mintys jau pasenusios, ir moderni valstybė pirmiausia turi skatinti verslo plėtrą. Vis dėlto lietuviai sako: „senos dainos – geros dainos“, taigi paanalizuokime „modernios“ Lietuvos valstybės raidą:

1. Kadangi valstybę valdo partijos, verslo rėmimas susiejamas su partijų interesais (tai niekam nėra naujiena, nes dar dvidešimto amžiaus pradžioje tai išaiškino anglų istorikai ir žurnalistai H.Belloc, C. Chesterton). Verslininkai, kurie puikiai žino „du svarbius dalykus politikoje“, pradeda susikalbėti su partijomis kalba vadinama „atkatu“.

Tautos ir tame tarpe verslininkų, kurie nemoka „atkatų“ kalbos, interesai politikams tampa „nebesuprantami“ ir antraeiliai. Veiksmas lygus atoveiksmiui, taigi ir tautai valstybės reikalai tampa antraeiliai, vartotojiškas požiūris tautos valioje įgauna pagreitį išstumiant valstybingumo poreikį.

2. Vartotojiškumo poreikio augimą tautos valioje politikai traktuoja kaip teigiamą rezultatą (frazė „reikia skatinti vartojimą“ vis garsiau ir dažniau girdėti iš mūsų politikų). Verslo plėtrai vartojimo skatinimas yra būtinas, taigi verslas ir politika dar labiau persipina, Vartojimo kaip rezultato vardan pateisinamos bet kokios priemonės, moralės vaidmuo pradedamas menkinti (pvz. vieno stambaus prekybos centro reklama: „... – viskas pagalvota“, suprask: tu tik pirk negalvok ar tau reikia, ar prekė pagaminta sąžiningai, ar sąžiningai atsiskaityta su prekės gamintoju).

Valstybingumas pradeda persitvarkyti pagal verslo veikimo principus – valstybė tampa valdininkų UAB-u. Verslas gali dar lengviau „perpirkti tautos akcijas“ valstybėje. Tautos dalyvavimas valstybingume pradeda smukti greitėjančiu tempu.

3. Vadovaujantis verslo principais valstybė pradedama traktuoti kaip paslauga, o tai suteikia dar didesnių galių valdininkų UAB-ui, tautai paliekant vien vartotojišką funkciją. Tačiau, dėl ribotų verslo galimybių ir jo persipynimo su politika, vartojimo kaina auga, tauta nebeuždirba tiek kad patenkintų savo poreikius. Tauta pradeda emigruoti į valstybes, kuriose darbo užmokestis atitinka vartojimo kainą.

4. Tarptautinės verslo struktūros pastebi vartotojiškumo padidėjimą tautose neturinčiose imuniteto nuo verslo noro „neribojamai plėstis“ ir pradeda su tokiomis tautomis elgtis kaip su primityviausias rinkos žaidėjams, visiškai „užmiršdamos“ verslo etikos reikalavimus, kurių jie priversti laikytis šalyse su stipria demokratija. Tarptautinės verslo struktūros nemoka „atkatų“ kalbos, tačiau jos turi išsiugdžiusios žymiai rafinuotesnes bendravimo su politikais priemones, todėl moka patraukti savo pusėn valdininkų UAB-ą

5. Valdininkų UAB-as tokį bendravimą su tarptautinėmis verslo struktūromis priima, kaip pripažinimą, kad jie dirba gerai ir teisingai. Tada valdininkų UAB-as taip „užriečia nosį“, kad savo tautą ima laikyti vartotoju, kuris privalo priimti tokias paslaugas, kokias jis teiskis vykdyti. Tautos emigracija dar labiau išauga. Kadangi lojalumas valdininkų UAB-ui vertinamas labiau nei išmintis, vis daugiau tautos išminties emigruoja.

Pasidalinkite su draugais
(80)
(4)
(76)

Komentarai (1)