Britų archeologai: Stounhendžas – milžiniškas žemės varpų instrumentas (Video)  (3)

Žinoma, kad Stounhendžo akmenys į dabartinę savo vietą buvo kažkaip gabenami mažiausiai 300 km. Tačiau niekas kol kas taip ir nežino KODĖL. Vis dėlto tyrėjai teigia atradę dar vieną stulbinamą Stounhendžo monolitų savybę – pasirodo, jie pasižymi ypatingomis akustinėmis savybėmis ir jais galima... groti. Nelyginant žemėn įkastais varpais.

Pirmą kartą ši teorija pagarsinta praėjusiais metais, kai britų archeologai gavo leidimą suduoti per Stounhendžo akmenis. Tada mokslininkai pastebėjo, kad kiekvienas akmuo vibruoja skirtingai ir skleidžia skirtingo tono garsus. Jie skambėjo tarsi mediniai ar metaliniai varpai. Taip kilo idėja, kad tikroji Stounhendžo akmenų paskirtis galėjo būti priešistorinis metalofonas ar žemės karilionas – žemėn įkastų varpų muzikos instrumentas. Spėliojama, kad tokiu instrumentu žinią buvo galima perduoti tolimais atstumais.

Prieš kelis mėnesius informacija buvo gana miglota, tačiau dabar "The Atlantic" stulbinamą teoriją nušviečia išsamiau. Stounhendžo aikštelėje rymantys akmenys yra nutašyti iš kieto diabazo – tokio mineralo Britanijos saloje yra gausu. Daugelis Stounhendžo akmenų buvo atgabenti iš Velso, kur rasta daug neolito epochos karjerų.

Šie akmenys žinomi kaip litofonai – arba uolos, į kurias stuktelėjus suskamba garsas. Velse akmenimis buvo muzikuojama labai seniai. Viename Velso kaimelyje (Maenclochog – liet. Akmenų Varpai) tokio tipo akmenys iki XVIII a. buvo naudojami kaip bažnyčios varpai.

Kaip teigia Karališkosios menų akademijos Kraštovaizdžio ir suvokimo projekto vykdytojai, neolito laikų Stounhendžo amatininkai iš Velso galėjo parsigabenti nuosavą šventos akmenų muzikos (angl. – holy rock music) instrumentų komplektą.

Praėjusią vasarą tyrėjų grupei buvo leista patikrinti šią teoriją ir išmėginti Stounhendžo akmenų skambesį, mušant į juos apvaliais kvarco plaktukais. Tyrėjai optimizmu netryško, nes kai kurie Stounhedžo akmenys stabilizuoti betone. Ir tada:

"Tyrėjų nuostabai, išbandžius visų šventovės akmenų skambesį, kai kurie iš jų skleidė charakteringą, nors ir tylų, garsą. Tai aiškiai liudija, kad akmenys buvo visiškai litofoniniai, jei tik buvo pastatyto deramoje rezonuojančioje erdvėje. Maža to, ant kai kurių Stounhendžo akmenų paviršiaus pastebėta aiškių pėdsakų, bylojančių, kad į akmenis buvo mušama", - rašoma Karališkosios menų akademijos svetainėje.
Atradimas tiesiog pribloškiamas. Ar gali būti taip, kad mūsų protėviai tiesiogiai bendraudavo didžiuliais atstumais? Ir kokiomis progomis suskambėdavo Stounhendžo varpai?

Litofonai gana populiarus reiškinys daugelyje pasaulio šalių. Pavyzdžiui, taip atrodo vietnamietiška litofonų versija:



Su didžiulėmis litofonų marimbomis yra eksperimentavusios ir tokios grupės kaip "Sigur Ros":



Akmenų varpų rasta net Etiopijoje.
Tad prielaida, kad Stounhendžo ansamblis galėjo būti muzikos instrumentas – ne tokia jau fantastinė. Nors, kaip galima spręsti iš jų konstrukcijos ir dydžio, tokių instrumentų būta tik Britanijoje. Beje, projekto tinklalapyje galima paklausyti skambaus ir vis dėlto labai mistiško analogiškų diabazo akmenų ansamblių skambesio.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(14)
(0)
(2)

Komentarai (3)