Garsaus futuristo prognozės apie ateitį: „pažiūrėkime į Kiniją ir matysime save po kelių metų - jie gerokai pralenkė Vakarus“  (2)

Amerikoje tokie pokyčiai įvyks galbūt per trejus metus. Jau matome prasidedančias permainas – siunčiamos nuotraukos, jausmaženkliai. Mūsų gyvenime vis dažniau pereinama nuo susirašinėjimo prie vizualios komunikacijos. Iš „knygų žmonių“ tampame „ekrano žmonėmis“. Ekrane kertinis dalykas jau ne tekstas, o ekrane judantys vaizdai.

– Kaip „ekrano žmonės“ keičia mūsų kultūrą?

– Atsiranda daug kultūrinių pokyčių, kai imi vartoti judančius vaizdus vietoje teksto. Parašytos knygos nesikeitė. Knygos turėjo autorius, o šis žodis turi bendrą šaknį su žodžiu „valdžia“ (anglų kalboje ta pati šaknis – „author“ (autorius) ir „authority“ (valdžia). Ekrane viskas efemeriška, juda, nebaigta, yra reliatyvu, subjektyvu.

– Manote, kad jūsų požiūris į ateitį yra optimistinis. Kodėl filmuose ir literatūroje ateitis taip dažnai piešiama niūriomis spalvomis?

– Konfliktai, nelaimės, kažkas, ką reikia atskleisti, labiau tinka kinui, pasakojimui, nei tai, kas vyksta sklandžiai. Tai nuobodu. Istorija kur kas įdomesnė, kai viskas griūna. Niekas taip neįtraukia, kaip sprogimai, dūžtantys stiklai. Mes įpratę prie istorijos eigos, kai viskas blogėja, todėl mums, kaip visuomenei, tikrai sunku eiti į priekį – neturime aiškios vizijos, kaip toji ateitis gali būti mums palanki.

Gyvename Amerikoje, kur ateitis įsivaizduojama labai pesimistiškai, nors nėra tai pagrindžiančių įrodymų. Akivaizdu, kad progresas yra realus, dabar viskas daug geriau, nei buvo prieš 10, 20, 200 metų. Jei būtume sąžiningi, turėtume pripažinti, kad viskas gerėja. Žvelgiant istoriškai, tikėtina, kad ir toliau kasmet viską gerinsime.

– Prieš penkerius metus mūsų kultūroje ateitis buvo vertinama optimistiškiau, bent jau kalbant apie popkultūrą – pavyzdžiui, visuose utopiniuose mokslinės fantastikos filmuose, šešto, septinto dešimtmečio televizijos laidose. Kas pasikeitė, kad tapome kur kas negatyvesni?

– Supratome, kad kiekviena technologija atsigręš prieš mus. Kiekviena naujovė kainuoja. Kiekviena nauja technologija, sukurta problemai išspręsti, sukurs praktiškai tiek problemų, kiek išspręs. Dabar tai suprantame. <...> Nesu utopistas. Netikiu, kad ateityje turėsime mažiau problemų. Problemų bus daugiau. Tačiau aš esu už technologijomis grįstus sprendimus. Esu Silicio slėnio vaikinas. Tikiu, kad naujų problemų sprendimas yra naujos technologijos.

– Rašote apie impulsą šalintis naujų technologijų iš baimės, aiškinate, kodėl tas instinktas žalingas. Kaip mes, kaip visuomenė, galime išmintingiau reaguoti į būsimas technologijas ateityje?

– Kai kurie atsirandantys dalykai stipriai gąsdina. Dirbtinis intelektas gali atrodyti bauginamai, nes panaikins daug galimų darbo vietų. Virtuali realybė gali bauginti, visko sekimas gali bauginti. Dažnai būna pradinis impulsas mėginti drausti tokius dalykus kaip dirbtinis intelektas.

Neseniai įvyko autonominio automobilio avarija. Bus raginama uždrausti autonominius automobilius, nes žuvo vienas žmogus. Tačiau užmirštama, kad žmonių padaromose autoavarijose per metus žūsta milijonai. Bus siekiama sumenkinti, užkirsti kelią daliai tų technologijų. Sakyčiau, visų pirma, iš to nieko nebus, bet tik priėmę tas technologijas galėsime jas valdyti.

Tik jas priėmę galėsime spręsti, kokios bus specifinės kryptys, galėsime jas kontroliuoti. Taigi internetas buvo neišvengiamas, bet kokį internetą turėsime? Ar jis bus atviras, uždaras, neutralus, ar ne? Galime priimti daugybę sprendimų, privalome juos priimti, jie daug ką lems. Tačiau galime kažką pakeisti tik priimdami technologijas, o ne jas drausdami.

Aut. teisės: delfi.lt
(15)
(4)
(11)

Komentarai (2)