Interneto forumuose pastaruoju metu nemažai dėmesio sulaukia eilinė pasaulio pabaiga, numatoma 2012 m. Ją esą sukels dėl savo neįprastos orbitos prie Žemės kas 3,6 tūkst. metų priartėjanti prietaisais vis dar neatrasta 9-oji Saulės sistemos planeta Nibiru.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktoriaus Gunaro Kakaro teigimu, abstrakti susidūrimo su kosminiu kūnu grėsmė visada išlieka. Žmogus niekada nesijaus Kosmose saugus. Tačiau pasaulio pabaigą labiau artina ne Saulės sistemos planetų paviršių varpantys kosminiai kūnai, o pačių žmonių veikla.

Dvi teorijos apie šios eros pabaigą

Apie galimą jau pasaulio pabaigą mistifikuoto mokslo šalininkai įvairiuose internetiniuose forumuose karštai diskutuoja jau seniai. Panaši diskusija prieš keletą mėnesių virė ir vienoje Rusijos televizijos laidoje. Joje buvo teigiama, kad astronomai naują taškelį danguje jau stebi, tačiau 2011 m. dar šumerų tekstuose aprašytą planetą galėsime matyti plika akimi. Šumerai Nibiru vadino sparnuotu disku ir teigė, kad jos pasirodymas danguje byloja vien tik apie nemalonumus.

Anot teorijos apie šios planetos egzistavimą šalininkų, planetos trajektorija ypatinga. Saulė nėra jos orbitos centras, be to, trajektorija yra ne apskritimo, o elipsės formos. Dėl šios priežasties ilgesnį laiką planeta slepiasi mūsų sistemos pakraščiuose, tačiau kas 3 600 metų ji pavojingai priartėja prie Žemės.

Kadangi planeta, remiantis šumerų tekstais, yra daug sunkesnė už Žemę, teigiama, kad jos gravitacinis laukas gali net 3 dienoms sustabdyti mūsų planetos sukimąsi ar net pakeisti jos orbitą. Tuomet esą pasikeis Žemės ašies pasvirimas, netgi polių krūviai, todėl atšals ten, kur dabar šilta, ir prasidės pasaulinis tvanas, po kurio, skirtingais duomenimis, išliks nuo 30 iki 10 proc. žmonijos.

Beje, dar viena teorija skelbia, kad Nibiru – dievų planeta. Kadaise šios planetos gyventojai, ją panaudoję kaip kosminį laivą, išsilaipino Žemėje ir čia apsigyveno. Nuo to laiko kas keletą tūkstančių metų jie atskrenda pas mus patikrinti, kaip vyksta gyvenimas, atlieka keletą eksperimentų ir pasišalina. Šios teorijos šalininkai remiasi daugelio tautų mitais, skelbiančiais, kad žmonijos protėviai „nulipo“ nuo dangaus.

Akademinės krypties astronomai, kad jeigu egzistuotų tokia netradicine orbita judanti planeta, ji Saulės sistemoje sukeltų rimtus gravitacinius padarinius, tačiau jie nefiksuojami. Kita vertus jie neneigia fakto, kad už Plutono, kuris ilgai buvo laikomas 9-ąja Saulės sistemos planeta, tačiau vėliau astronomai nusprendė, kad planeta jo vadinti negalima, iš tiesų dar gali būti didelių dangaus kūnų, tačiau aplink Saulę jie apsisuktų maždaug per tūkstantį metų. Dėl labai šaltos temperatūros tokios planetos paviršius turėtų būti padengtas lediniu amoniaku ir metanu. Kad joje negali būti tinkamų sąlygų gyvybei, pripažįsta ir Nibiru fanai.

Beje, Apokalipsės gerbėjus turėtų nuvilti majų pranašystės. Pastarųjų kalendorius 2012 m. pabaigoje, kai esą prie Žemės turėtų priartėti Nibiru planeta, taip pat skelbia šios epochos pabaigą. Anot majų, danguje taip pat sužibės antra Saulė, tačiau ji nesiejama su kataklizmais. Netgi atvirkščiai, majai teigė, kad tai turėtų būti labai laukiamas įvykis, kadangi žmonija pabus naujam gyvenimui.

Nibiru šalininkai teigia, kad 1983 m. netgi NASA pripažino tikimybę, kad neatrasta planeta Saulės sistemos pakraštyje gali egzistuoti. 1984-aisiais netgi buvo pasklidę gandai, kad astronomams pavyko atrasti 10-ąją Saulės sistemos planetą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji priklauso ne Saulės sistemai. Šiaip ar taip, šiandien nei vienas mokslininkas nepatvirtintų, kad Nibiru planeta iš tiesų egzistuoja.

Kosmosas nėra saugi erdvė žmogui

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius Gunaras Kakaras teigia dabar nespėjantis įsigilinti į visas astronomijos tyrinėjimų plonybes, todėl, kaip pats pajuokavo, jo kompetencija dėl pasaulio pabaigos yra per maža.

„Atsakymas yra elementaresnis už elementariausią. Pažiūrėkite į Mėnulį pro nedidelį binoklį ir pamatysite, kad jis visas išvarpytas kritusių meteoritų, asteroidų ir nuklotas krateriais. Jeigu jie krito į Mėnulį, negi nekrito į Žemę? Žemė lygiai taip pat buvo bombarduota, tik vanduo, atmosfera, geologiniai procesai užlygino „žaizdas“. Vien iš šio palyginimo peršasi išvada, kad tikimybė susidurti su rimtu pavojumi egzistuoja. Netgi bandoma apskaičiuoti šio pavojaus tikimybes.

Tačiau užtenka žmonėms išgirsti, kad kažkoks asteroidas pralėks pro Žemę, net kai dar nežinoma tiksli jo orbita ir susidūrimo tikimybė, kaip mat kyla panika, kad artėja pasaulio pabaiga. Nuo vidurinės mokyklos laikų, kai susirgau dangumi, tų kalbų apie pasaulio pabaigas girdėjau nesuskaičiuojamą daugybę“, - teigė pašnekovas.

Anot mokslininko, tai, kad žmogus nesijaučia visiškai saugus Kosmose – visiškai natūralus dalykas. Tik ši baimė, kaip ir lazda, turi du galus. Viena vertus, reali grėsmė susidurti su kokiu nors dangaus kūnu iš tiesų visada egzistuoja, kita vertus, šis pavojus neretai pervertinamas.

„Pavyzdžiui, maždaug prieš mėnesį į Jupiterį bumbtelėjo nežinomas objektas. Taigi tokių katastrofų yra ir neišvengiamai bus. Tik dar reikėtų gerai įvertinti, kuris pavojus grėsmingesnis – tas, kurį kelia dangaus objektai, ar mūsų pačių veikla. Aš pasirinkčiau antrąjį variantą. Mes patys, pragmatiškai išalkę pinigų, naftos ir kitų Žemės išteklių, žmonijos civilizaciją stumiame į aklavietę labiau nei gresiančios Kosmoso katastrofos“, - tikino G. Kakaras.

Tikri atradimai labiau neįtikėtini nei misitifikacijos

Lietuvos astronomų sąjungos prezidento Audrius Bridžius, sakydamas kalbą šių metų paskelbimo Tarptautiniais astronomijos metais proga, teigė, kad dangaus šviesulių padėties kaita, besikartojantys astronominiai ciklai, užburiantys žvaigždėtos nakties vaizdai skatino mūsų protėvius stebėti ir stebėtis, mąstyti ir apibendrinti – leido jiems tapti tuo, kuo esame dabar – protingais žmonėmis.

Iš pradžių susipynusi su religija, mistika ir būrimais, astronomija palaipsniui tapo vienu iš moderniausių šiuolaikinių mokslų, kuris itin svarbus mūsų Katalikų bažnyčios dogmų apie pasaulio sąrangą. 1632 m. jis buvo iškviestas į inkvizicijos teismą, kur gręsiant kankinimams formaliai atsižadėjo savo atradimų ir pažiūrų. Tik praėjus 360 metų, bažnyčia pripažino, kas su Galilėjumi buvo elgiamasi neteisingai.

Šiuolaikiniai teleskopai Visatą stebi ne tik nuo Žemės paviršiaus, bet ir po žeme arba kosminėje erdvėje. Tačiau kaip ir Galilėjo laikais, daugeliui žmonių vis dar didelį įspūdį daro betarpiškas „kontaktas“ su Visata.

„Nepaisant to, kad per pastarąjį šimtmetį įvyko daugybė astronomijos atradimų, iš esmės pakeitusių supratimą apie Visatos sandarą, didelė dalis visuomenės nieko apie tai nežino. Ar normalu, kad XXI amžiuje universitetus baigusių ne astronomijos specialybės absolventų supratimas apie Visatą tebėra vos ne viduramžių lygio? Dažnai astronomija tapatinama su astrologija, nustembama, kad žvaigždės – tai ne tik garsūs dainininkai ar krepšininkai, bet ir toli nuo mūsų spindinčios saulės“, - teigė A. Bridžius.

Astronomo teigimu, esant tokiai švietimo situacijai, nenuostabu, kad visuomenėje vis dar tikima planetų galia nulemti žmogaus likimą, vis dar gajos įvairiausios istorijos apie artėjančias „pasaulio pabaigas“, planetą Nibiru ir t.t. Tuo tarpu astronomijos atradimai ir kosmonautikos pasiekimai šiuolaikiniam žmogui atrodo tokie neįtikėtini, kad netgi laikomi falsifikacijomis.

„Manau, kad daug kas Žemėje vyktų kitaip, jei suvoktume savo atsakomybę už galbūt vienintelę gyvybės oazę Galaktikoje. Atsakomybę už mūsų ainių išlikimą, kurie Saulei gęstant bus priversti ieškotis naujų namų prie kitų žvaigždžių. Ar beturės jie tokią galimybę, jei nualinsime planetą, jei technologijas ir mokslą vystysime vadovaudamiesi vien tik šios dienos interesais?“ – klausė astronomas.

Komentarai (58)