Ka­ras nė­ra vien is­to­ri­jos va­do­vė­lių teks­tai. Bom­bos, gink­luo­tės ban­dy­mai ir che­mi­nių gink­lų są­var­ty­nai pa­li­ko ne­iš­dil­do­mą įra­šą mū­sų pla­ne­tos geo­lo­gi­jo­je

Verdenas, Soma, Pašendeilas, Dardanelų operacija – šie Pirmojo pasaulinio karo mūšiai tapo mirties, naikinimo ir žmonių kančių sinonimu. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jie tėra ledkalnio viršūnė. Jau būta nesuskaičiuojami tūkstančiai mūšių, ir jie dar tebevyksta: dabar pasaulyje vyksta apie 50 karinių konfliktų. Karas formuoja mūsų praeitį, naikina dabartį ir apspręs ateitį.

Bet ar karų randai gali smelktis giliau? Ar konfliktas palieka amžinus ženklus pačioje Žemėje? Pasirodo, karas nėra vien istorijos knygoms – jis gali formuoti geologinį sluoksnį, kuriame rašomas Žemės pasakojimas.

Seniausias ginkluotų konfliktų pėdsakas siekia maždaug 13 000 m.p.m.e. ir pažymėtas masine kapaviete šiauriniame Sudane. Čia buvo atrasti 59 žmonių skeletai, kurių daugelis turėjo smurtinės mirties pėdsakus – iečių ir strėlių atgalius, įstrigusius jų kauluose.

Senovės karai daugmaž rodo, kiek gali išlikti karo ženklai. Dulkėms ir dūmams išsisklaidžius, senus mūšio laukus išrankiojo maitėdos, žiurkės ir žmonės. Daug vėliau atėjo archeologų komandų eilė. Jos aptinka suknežintus žmonių skeletus ir ginklų liekanas, pavyzdžiui, titnaginius strėlių antgalius. Ar galėtų šie objektai išlikti ilgiau ir tapti nebe archeologijos, o geologijos objektais?

Kai kurie gali. Paprastos senųjų karių medžiagos turi gerus geologinius analogus. Tiesą sakant, kai kurie jų yra geologijos esmė. Nedaug kas dyla sunkiau, nei titnagas: kietas ir chemiškai atsparus, jis yra viena iš ilgiausiai išliekančių uolienų. Bėgant laikui, medinis ieties kotas gali suanglėti ir tapti ieties formos anglies gabalu. Bet ne viskas išliks taip ilgai: tarkime, plieniniai ginklai gali taip lengvai ir nesifosilizuoti, kadangi geležis paviršiuje rūdija, o užkasta – koroduoja.

O koks dabartinių karų geologinis palikimas? Čia dar nežinoma teritorija. Kai kurios iš šių fosilijų bus keistos. Kai kurios tikriausia bus milžiniškos. O kai kurios Žemę supa jau dabar.

Turbūt ryškiausias palikimas kyla iš karo veiksmų mastelio ir naudojamos galios. Parakas žinomas jau apie tūkstantį metų, ir dažniausiai naudotas sviedinių nukreipimui į žmones laivus ir tvirtovių sienas. Tada Alfredas Nobelis išrado sprogmenis, kuriuos galėjo svaidyti artilerija. Jie galėjo pertvarkyti visą landšaftą, kaip vaizdingai parodė Pirmasis Pasaulinis karas: Vakarų fronto mūšio laukus nuolatinis apšaudymas pavertė purvinais liūnais. Nuo intensyvaus bombardavimo ištisos kalvos pažemėdavo keletu metrų.

Tokios transformacijos siekė ir giliau. 2006 m. dirvotyrininkai Josephas Hupy'is iš Colgate universiteto Hamiltone, Niujorko valst. ir Randallas Schaetzl'as iš Michigano valstijos universiteto East Lansinge, palygino bombardavimo poveikį bioturbacijai – kirminų ir kitų bestuburių rausimuisi, – kuri išlieka fosilijose. Jie pavadino sprogimų sukeliamą būdingą kelių metrų gylio kraterių ir susmulkintų žemių ir uolienų masės susidarymą „bombturbacija“. Tai galima palyginti ir su dinoturbacija, milijonus metų išlikusiais gigantiškų dinozaurų pėdsakais ir kitais sutrikdymais.

Vietnamo karo laiku kraštovaizdžio transformacija jau buvo ne šalutinė žala, o karo taktika, pašalinanti priedangą priešui – panašiai, kaip senovinė išdegintos žemė praktika, tik atliekama daug didesne ugnies galia. Nuo 1965 iki 1971, ploto, ne ką didesnio už Teksasą, bombardavimui, buvo sunaudota dvigubai daugiau sprogmenų, nei JAV pajėgos sunaudojo per visą Antrąjį pasaulinį karą. Regioną į miltus sutrynė maždaug 26 milijonai sprogimų, žalią Mekongo deltą pavertę, kaip išsireiškė vienas kareivis, „pilku pudingu“. Irake, Afganistane, Sirijoje ir kitur bombturbacija tebesitęsia.

Bombturbacija gali tęstis ir net ir nutilus ginklams. Iš maždaug 1,5 milijardo Pirmajame pasauliniame kare iššautų sviedinių, maždaug ketvirtis nesprogo, pasiekę taikinį. Kasmet jų randama tūkstančiai ir žmonės tebežūsta nuo jų. Dauguma šios nesprogusios amunicijos guli užkasta, kartais ir 20 metrų gylyje. Jei liks užkasta, ar ši amunicija gali fosilizuotis? Tai atrodo tikėtina. Net jei plienas galiausiai ištirps, o sprogmenys taps nafta, suspaustas anglimi impregnuotas įspaudas liks, panašiai, kaip suspausta ir plokščia dinozauro kaukolė smiltainyje.

Bombturbuotame purve taip pat yra kritusių kareivių kaulų. Iš milijonų žuvusių 10 mėnesių trukusiame Verdeno mūšyje, buvo rasti tik 290 000. Likusieji tebeguli kažkur šiame bombų sumaltame sluoksnyje. Tokie sluoksniai primena kaulų radimvietes – stuburinių fosilijų sankaupas priešistorinėse uolienose. Bet yra vienas svarbus skirtumas: šiose žmonių kaulų radimvietėse yra praktiškai vien jaunų vyrų liekanos.

Po mūšių sugriautus miestus reikia atstatyti. Bet ką daryti su griuvėsiais? Kai kur jų tiesiog per daug, kad būtų galima statyti ant jų. Aukščiausia Vokietijos sostinės, Berlyno, kalva yra 80 metrų aukščio ir kilometro ilgio. Teufelsbergą (velnio kalną) dabar dengia medžiai ir kalva atrodo natūraliai. Bet joje yra 75 milijonai kubinių metrų nacistinio Berlyno griuvėsių, įskaitant ir nebaigtą Alberto Speero karo koledžą. Teufelsbergo viršūnė, ironiška, buvo pajungta kitam konfliktui – ant jos stovi Šaltojo karo metu JAV valdytos šnipinėjimo stoties kupolai.

Ar šios karo pagimdytos peizažo formacijos taps ateities geologijos uolienų sluoksniais ir fosilijomis? Juk per amžius ir tūkstantmečius erozija užglostys ir giliausius bombų kraterius ir aukščiausias nuolaužų krūvas? Tai tiesa, kalbant apie tektoniškai kylančią žemę. Bet pajūrio lygumose ir grimztančiose deltose, pluta leidžiasi žemyn, o ne kyla. Čia karo sudraskyti kraštovaizdžiai bus palaidoti, iš pradžių po naujais nuosėdų sluoksniais ir ims konservuotis, kaip uolienų sluoksniai. Būtent tokiose aplinkose geologinėje praeityje išliko senoviniai kraštovaizdžiai, kaip tsunamių į krantą išmestos nuolaužos. Tokioje aplinkoje dabarties milžiniški bombų krateriai galėtų lengvai fosilizuotis. Tikėtinas greitas jūros lygio kilimas dėl visuotinio atšilimo, tik paspartins šį procesą, kai žemė panirs ir išsivaduos iš erozijos valdžios.

Palaidota jūroje

Giliai jūroje fosilizacija vyksta dar intensyviau. Kai kurios laivų nuolaužos, išsimėčiusios jūros dugne, yra jūrų mūšių pasekmė, ir jie gali būti palaidoti ir tapti „technofosilijomis“. Bet yra dabartinių karų reliktų, veikiausiai paliksiančių daug iškalbingesnes žinutes ateičiai. Po abiejų pasaulinių karų armijoms liko milijonai nepanaudotų bombų, įskaitant ir cheminį ginklą. Nebuvo nei laiko, nei išteklių jų nukenksminimui; dauguma buvo tiesiog išplukdyti į jūrą ir išmesti už borto.

Vien šiaurvakarinės Europos dalies jūrose yra daugiau nei šimtas žinomų ginklų sąvartynų. Viename iš jų, povandeniniame Beauforto kanale Airijos jūroje tarp Škotijos ir Šiaurės Airijos, yra daugiau, nei milijonas tonų atliekamos amunicijos.Dar didesni sąvartynai improvizuoti kitur pasaulyje.

Kaip povandeninės bombos gali palikti savo ilgalaikę žymę? Iš pradžių skęstanti amunicija jūros dugne palieka smūgines deformacijas; panašias žymes palieka nuo tirpstančių ledkalnių nukritusios uolos. Vėliau, koroduojančios bombos gali sprogti, ypač, jeigu jas užkliudo, tarkime, žvejybiniai tralai. Sprogimai gali tęstis šimtmečius, sukurdami bombturbacijos sluoksnius jūros dugne. Arba sprogmenys ir cheminės medžiagos gali prasisunkti ir žudyti jūros gyvybę. Ištirpęs TNT yra labai nuodingas, nekalbant jau apie garstyčių ar nervus paralyžiuojančias dujas. Biologinės mirties zonos išliktų uolienų sluoksnis be fosilijų.

Savo žymes gali palikti ir kulkos. Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios jų buvo iššauta apie trilijoną – tai yra, po porą tūkstančių kiekvienam Žemės paviršiaus – sausumos ir jūros – kvadratiniam kilometrui. Kokia jų dalia? Didžiąją kulkos dalį sudaro švinas, kuris paviršiuje yra chemiškai nestabilus ir retas gamtoje. Dirvoje kulkos pamažu oksiduojasi ir koroduoja, palikdamos kulkos formos tuštumas, užpildytas švino mineralais, tokiais, kaip skaidrus kristalinis cerusitas ar geltonas anglesitas. Ant mažai deguonies turinčio jūros dugno nukritusios kulkos gali virsti į sidabrišką galeną, ar netgi išlikti metalu. Žudynių laukai taps minerologiniu sodu.

Karas sukūrė ir kitokias geologines naujoves, tarp kurių ir elementų transmutacijos. Branduolinių ginklų kūrimas ir bandymas paskleidė pasaulyje tokius žmogaus sukurtus elementus, kaip plutonis ir technecis, palikusius radioaktyvius įspaudus dirvoje ir nuosėdose. Be to, jie taip pat paskleidė papildomą dozę anglies-14, kuri liks gyvų organizmų audiniuose ir kauluose.

Su pačiu karu susijusi tik nedidelė dalis šios taršos – Japonijos miestus Hirošimą ir Nagasakį sunaikinusių atominių bombų radioaktyvumas sudaro nykstamai mažą dalį. Pasaulinis radioaktyvumo „bombų šuolis“ nuosėdų sluoksnyje yra Šaltojo karo kardų žvanginimo šeštajame ir septintajame dešimtmetyje palikimas, kai Žemės paviršiuje ir atmosferoje buvo susprogdinta daugiau, nei 500 atominių bombų. Bombų šuolis randamas net Antarktidos sniego sluoksniuose. Nekeista, kad siūloma tai laikyti pagrindine diskutuojamos Antropoceno epochos charakteristika, kai žmonės tapo pagrindine Žemės geologinių procesų varomąja jėga.

Septintajame XX a. dešimtmetyje nerimas dėl augančio radioaktyvumo lygio privertė perkelti branduolinius bandymus po žeme. Tokiuose bandymų poligonuose, kaip Yucca Flats Nevadoje ir Semipalatinskas Kazachstane buvo atlikta maždaug 1350 sprogimų, palikusių charakteringą pėdsaką uolienose. Kiekvieno tokio sprogimo galia iš pradžių sukurdavo sferišką tuštumą, iš vidaus padengtą išlydyta, radioaktyvia uoliena. Tada tuštumos sienos ir stogas įgriūdavo, suformuodamos požeminę šimtų metrų skersmens išlydytų radioaktyvių nuolaužų masę, nuo kurios tęsėsi suskilusių plyšių tinklas. Dėl to žemės paviršius įdumba ir suformuoja stačiakrantį kraterį, kurio kraštus apsprendžia sprogimo sukeltos apvalios sprūdžio linijos. Siekiančios 2,5 km gylį, šios unikalios geologinės struktūros išliks daug milijonų metų.

Šaltojo karo nutraukimas irgi dar gali įgelti. Sibiro šiaurėje esanti Kara jūra, yra didžiulis branduolinių atliekų sąvartynas. Ten guli keturiolika rūdijančių branduolinių reaktorių, išpjautų iš nurašytų povandeninių laivų ir elektrinių. Visas sovietų atominis povandeninis laivas, K-27, paskendęs 1982 m., guli šalia Stepovogo, jo reaktoriuose tebėra branduolinis kuras.

Povandeninis Černobylis

Daugiau reaktorių ir povandeninių laivų guli Barenco jūroje vakaruose, ir šalia Kolos pusiasalio krantų. Jie nesprogs, bet gali pasiekti kritinę masę ir sukelti savotišką povandeninį Černobylį. Jei nutiktų didelis radiacijos nuotėkis iš povandeninio laivo, kiltų aplinkosauginis košmaras, kuris jūros dugne paliktų radioaktyvų geologinį palikimą.

Yra ir kitų su karu susijusių fosilijų: sutvirtinto betono bunkeriai ir požeminės šachtos, kariniai keliai ir pakilimo takai, bei armijos palikta nuodinga, tepalais persunkta žemė. Šie signalai nebus maži, kadangi karas yra didelis reikalas. Pasaulio karinės išlaidos yra maždaug 1,7 trln dolerių kasmet – maždaug 2,5% pasaulio BVP – ir su tuo susijęs gigantiškas energijos sunaudojimas. JAV Gynybos departamentui tenka daugiau, nei 80% bendros JAV vyriausybės sunaudojamos energijos.

O koks poveikis laukinei gamtai, būsimai Žemės paleontologijai? Tai sudėtingiau. Kai kuriose vietose laukinė gamta nušluojama, pavyzdžiui, kiliminiu bombardavimu ir Vietnamo miškus sunaikinusiu Agent Orange defoliantu. Bet taikos meto veikla, kaip miškų kirtimas ir miestų plėtimasis taip pat gali naikinti biologinę įvairovę. Tiesą sakant, gamta dažnai geriau susitvarko su kulkomis ir protarpiais sprogstančiomis bombomis, nei su grandininiais pjūklais ir traktoriais. Daug karinių treniruočių zonų yra retų rūšių namai; netgi buvo siūloma tokioms vietoms suteikti oficialų gamtos rezervatų statusą. Karo plėšomos teritorijos, pernelyg pavojingos žmonėms, kai kurioms rūšims gali tapti rojumi. Sausumos minų prisagstytas Irano – Irako pasienis yra vieta, kur santykinai saugiai gali vaikštinėti persiškas leopardas.

Ar galima išvengti karo geologinio įspaudo, su niekuo nekariaujant? Panašu, kad ne. Šveicarija yra apsisprendusi būti neutralia šalimi, tačiau daugelis jos kalnų pakeisti, kad būtų parengti karui, uolinį pagrindą vagoja kelių tinklai, tuneliai ir olos, pakankamai didelės, kad jose galėtų slėptis lėktuvai ar net ištisos armijos. Jei kas bandytų įsiveržti, užminuoti kalnų šlaitai sukeltų slėnius nušluojančias nuošliaužas.

Didžiausias karo poveikis Žemei tikriausiai bus netiesioginis, kylantis iš žmonijos bruožo, kėlusio konfliktus nuo pat mūsų rūšies atsiradimo: gentiškumo. Mes skirstomės grupes ir tautines valstybes, konkuruojame dėl išteklių ir pavydžiai sergstime savo grupės interesus. Todėl sunku veikti drauge, iškilus bendrai problemai. Tolimoje ateityje tikriausiai bus klausiama, kaip protinga, technologiškai pažangi rūšis, aiškiai matydama artėjančios klimato kaito ženklus, reagavo per mažai ir per vėlai. Tokio masto neveiklumas gali pakeisti pasaulio geologiją kaip niekas kita mūsų planetos istorijoje.

Gal taip toli nenueisime. Mūsų karingumas gali sukelti visa naikinantį branduolinį karą. Kas tada, geologiniu požiūriu? Tikriausiai susiformuotų plonas, suodinas branduolinės žiemos sluoksnis, panašai, kaip kreidos-terciaro sluoksnis, žymintis dinozaurų išmirimą, tik pabarstytas plutoniu, o ne asteroidų atneštu iridžiu. Plutonis suskils greičiau, nei per milijoną metų. Kaip ateities geologai interpretuotų šį sluoksnį, sunku pasakyti. Bet jie gali pastebėti, kad sluoksnis žymi ir viršutinę ribą tam tikrų geologinių nuosėdų – iš bombų, kulkų ir žmonių kaulų.

Komentarai (9)