Ar žinojote, jog vienas iš KTU fakultetų įsikūręs pastate, kurio kauniečiai paniškai bijojo ir vadino „Dujų fabriku“  (1)

Tarpukariu Kaune įkurta Tyrimų laboratorija buvo pats inovatyviausias pastatas Baltijos šalyse. Viena svarbiausių jos paskirčių – galimybė tirti cheminį ginklą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Skaičiuojant dabartinėmis kainomis, laboratorija kainavo panašiai kaip didžiausia regione „Žalgirio“ arena. Per karą nenukentėjusioje laboratorijoje su autentiška išlikusia įranga šiandien dirba Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto (KTU CTF) studentai.

Pranešime žiniasklaidai teigiama, kad 1918 m. valstybingumą atkūrusi Lietuva ginklus, sprogmenis ir kitą karo medžiagą pirkdavo užsienyje, tačiau šalyje nebuvo tinkamos laboratorijos ginkluotės kokybei patikrinti. Dėl valiutos stokos, aukštų kainų ir kitų ekonominių bei politinių problemų vyriausybė suskubo kurti vietinę ginklų pramonę, o kartu su ja ir tyrimų laboratoriją, kuri atliktų amunicijos ir gamyboje naudojamų žaliavų bei gaminių tyrimus.

Inovatyviausias to meto Lietuvos pastatas – Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija – iškilo 1935 m. dabartiniame KTU Studentų miestelyje. Nei per Vokietijos, nei per Sovietų Sąjungos okupaciją pastatas nenukentėjo, buvo išsaugota ir iki šiol pagal paskirtį naudojama autentiška tarpukario įranga.

Projektui vadovavo kariškis

KTU Architektūros ir statybos instituto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) darbuotojas Paulius Tautvydas Laurinaitis teigia, jog Tyrimų laboratorijos kūrimas buvo sudėtingas procesas.

Nestandartinio išplanavimo ir specialaus įrengimo reikalavusios erdvės turėjo būti ypatingai apsaugotos nuo nelaimingų atsitikimų. Dėl šių priežasčių laboratorijos steigimo procesui vadovauti ėmėsi Ginklavimosi valdybos atstovas pulkininkas bei inžinierius Juozas Vėbra, vėliau tapęs ir šios laboratorijos viršininku. Chemijos mokslų daktaras pasisemti kūrybinių minčių ir idėjų keliavo į naujausias Europoje laboratorijas Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje.

Laboratoriją suprojektavo vietinis specialistas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris yra itin vertinamas už savo indėlį į tarpukario Lietuvos architektūrą. Nors architektas tuo metu jau pasižymėjo itin ryškiais visuomeninės ir gyvenamosios paskirties pastatais, su tokiu sudėtingu projektu jam iki tol dar nebuvo tekę dirbti.

Tyrimų laboratorija su keliais pagalbiniais vienaukščiais pastatais iškilo 12 hektarų plote Žaliakalnyje, Ąžuolyno šiaurės rytų pakraštyje.

Vadino „Dujų fabriku“

Nemažai Žaliakalnio gyventojų reiškė nepasitenkinimą vyriausybės idėja padidintos rizikos laboratoriją statyti mieste. Kai kurie miestiečiai kylantį paslaptingą architektūros kūrinį praminė „Dujų fabriku“. Į gyventojų nepritarimą iš esmės neatsižvelgta – 1932 m. pradėtos statybos buvo baigtos 1935 m. Skubant įgyvendinti nacionalinės svarbos objektą, projekto brėžiniai buvo rengiami vos spėjant užbėgti už akių statyboms.

„Šiandien atrodytų, jog tokio pobūdžio laboratorija turėtų būti statoma užmiestyje. Tokia mintis iš pradžių buvo svarstoma ir tuomet. Vis tik tuometinėje Lietuvos sostinėje ji atsirado dėl komunikacinių poreikių: laboratorijos reikmėms buvo reikalingi Vytauto Didžiojo universiteto ištekliai bei jo bibliotekos fondai, lengvai pasiekiamos turėjo būti krašto apsaugos administracinės institucijos“, – sakė P. T. Laurinaitis.

Statybinės medžiagos – vietinės, įranga – iš užsienio

Pasak prieškario specialistų, tuometinė tyrimų laboratorija buvo pati inovatyviausia ir moderniausia Baltijos regione. Tokį pripažinimą ji pelnė ne tik dėl stilingos ir itin modernios architektūros, bet ir dėl techninės įrangos.

Statybinės medžiagos daugiausia buvo lietuviškos, o mokslinė įranga importuota iš užsienio valstybių. Pagrindinė tyrimų aparatūra buvo pagaminta Prancūzijoje, mikroskopai, spektrografas, fotometrai ir elektros matavimo prietaisai – Vokietijoje, įvairius stiklinius prietaisus pagamino specialiai iš Čekoslovakijos kviesto meistro apmokyti vietiniai specialistai.

Laboratorijoje buvo įrengtos unikalios ištraukiamosios traukos spintos su individualiais keraminiais ventiliatoriais. Viena spintų – šarvuota, skirta darbui su pavojingomis medžiagomis. Pastatui su didžiąją dalimi įrangos per okupacinius laikotarpius nekilo grėsmė būti suniokotam, nes jis funkcionavo kaip vienalytis įrengimas, kuris negalėtų veikti išardžius svarbesnius įrengimus. Be to, tokio pobūdžio laboratorija buvo reikalinga visoms valdžioms.

Sudėtinga pastovaus slėgio vandens sistema palaikė nekintamą vakuumą aparatuose. Laboratorijoje buvo kintamoji ir nuolatinė elektros srovė, automatiniai telefonai, keltuvai, dušai, įrengta priešcheminė ir priešlėktuvinė slėptuvės.

Pasidalinkite su draugais
(21)
(2)
(19)

Komentarai (1)