„Bismarkas“ prieš „tinklakrepšį“. Kaip anglų lakūnas paskandino Hitlerio svajonę - galingiausią Vokietijos karinį laivą (Video)  (3)

Tačiau kol kas vokiečiai džiūgavo – karališkojo laivyno pasididžiavimas nugrimzdo dugnan, drauge nusinešdamas 1415 žmonių gyvybes, – iš „Hoodo“ ekipažo išsigelbėjo tik trys jūreiviai. Tačiau admirolas Lütjensas nusprendė plukdyti „Bismarcką“ į vieną iš okupuotos Prancūzijos uostų remontuoti, o „Prinz Eugen“ buvo liepta piratauti savarankiškai (šio laivo likimas susiklostė labai įdomiai, po karo jis buvo perduotas amerikiečiams, kurie mokymuose Ramiajame vandenyne šalia jo susprogdino atominę bombą.

„Bismarck“ apsisuko Biskajos įlankos link, ir prasidėjo negailestingas sužeisto linkoro persekiojimas.

Persekiojimas

Gegužės 24-osios vakare vokiečių linkorą atakavo lėktuvnešio „Victorious“ torpednešiai „Swordfish“. Per šią ataką „Bismarck“ neteko kapitono, tačiau laivui pražūtingiau buvo tai, kad manevruojant atsilaisvino ant anksčiau gautų skylių uždėti lopai. Dėl to sustiprėjo kuro nuotėkis ir pirmagalis nuniro, dėl ko laivas dar labiau sulėtėjo. Tačiau nuo anglų atsiplėšti pavyko, ir visą gegužės 25-ąją, kol Anglija gedėjo„Hood“ jūreivių, „Bismarckas“ artinosi prie išganingųjų Prancūzijos krantų visiškai vienas.

Tik gegužės 26-osios ryte „Bismarcką“, kuriam aiškiai trūko greičio, aptiko amerikiečių hidroplano „Catalina“ ekipažas (JAV tada dar nedalyvavo kare prieš Vokietiją). Arčiausiai linkoro tada buvo lėktuvnešis „Ark Royal“. Nuo jo denio pakelti pasenę biplanai torpednešiai „Swordfish“ linkorą atakavo praktiškai nuo vandens paviršiaus, nors vandenyne tada siautė štormas. Kaip bebūtų, tačiau vienam lėktuvui pavyko torpeda sugadinti laivo vairo mechanizmą ir šis užstrigo. Tai praktiškai buvo mirties nuosprendis ratu besisukančiam linkorui kaip ir ekipažo viltims pasiekti krantą gyviems.


Paskutinis kovinis aliarmas „Bismarcke“ paskelbtas gegužės 27 dieną aštuntą valandą ryto. Iki to laiko prie linkoro prisigretino „Rodney“, „King George V“, „Norfolk“, „Dorsetshire“, „Sheffield“ ir eskadriniai minininkai. Visi drauge jie praradusį greitį ir negalintį manevruoti linkorą užliejo sviedinių kruša – kai kuriais duomenimis, į „Bismarcką“ paleisti 2800 užtaisų – daugiau, nei vokiečiai iššaudavo į blokuojamą Leningradą per savaitę. Visi denių antstatai buvo nuplėšti, vienas sviedinys pataikė į kapitono tiltelį, palaidodamas ir admirolą Lütjensą ir laivo vadą Ernstą Lindermanną; „Anton“, „Bruno“, „Dora“, „Caesar“, ir dauguma juose buvusių taikytojų žuvo. Į degančia griuvena paverstą laivą plūdo vanduo, ir visgi paskutinįjį žodį tarė linkoro komanda, kuri, nenuleisdama vėliavos, atvėrė kingstonus ir nukreipė laivą į dugną. „Dorsetshire“ ir eskadrinis minininkas „Maori“ pradėjo traukti iš vandens išgyvenusius ekipažo narius, tačiau vokiečių povandeninių laivų pasirodymo grėsmė privertė baigti gelbėjimo operaciją, vandenyje palikus šimtus skęstančiųjų.

Iš 2220 „Bismarcko“ komandos narių žuvo 2104 („Titanico“ katastrofa nusinešė 1496 žmonių gyvybes). Pats laivas atgulė ant dugno 4800 metrų gylyje.

Amerikiečių kantri dainininko Johnny Hortono daina „Paskandinsim „Bismarką““ buvo įrašyta 1960 metais ir pakliuvo į Amerikos top 10.

Linkorų amžiaus saulėlydis

Fiurerio mylimo kūrinio žūtis Vokietijoje sukėlė liūdesį, o britams – euforiją. Ji palaidojo Kriegsmarine vadovybės, vadovaujamos Ericho Rederio, planus sudominti fiurerį jūrų karo idėja, operacijų vykdymą stambiais laivais. Trečiojo reicho vado palankumas nukrypo į Karlą Dönitzą ir jo „vilkų gaujas“. Ir, reikia pažymėti, vokiečių povandenininkai fiurerio pareikštą pasitikėjimą pateisino – per karą Karlo Dönitzo povandeniniai laivai nuskandino 2882 prekinius priešininko laivus, kurių bendras tonažas – 14,4 mln t. Palyginimui: anglai nuskandino 493 prekinius laivus, kurių bendra vandentalpa 1,5 mln.

O juk tinkamai susiklosčius aplinkybėms, operacijos Rheinübung sėkmė galėjo paskatinti Hilerį realizuoti absoliučiai beprotiškus projektus – pagal planą „Z“, prie kurio po „Bismarcko žūties nebegrįžo, Vokietija ketino statyti tris kartus didesnės vandentalpos linkorus (144 000 t), kurie būtų galėję išvystyti 34 (63 km/h) mazgų greitį ir būtų ginkluoti 508 mm kalibro patrankomis. Bet nuolat stovėjęs ant kuro deficito slenksčio, Trečiasis reichas paprasčiausiai būtų nepajėgęs aptarnauti tokių gigantų – tankams, galų gale, juk irgi reikia degalų, o vien jau „Bismarckas“ per parą sudegindavo pusantro karto daugiau kuro, nei vermachto tankų divizija, – 320 000 litrų prieš 220 000 litrų.

Linkorų, šių plaukiojančių tvirtovių, tapusių plaukiojančiais karstais, amžius jau artėjo į pabaigą. Jūrų valdove darėsi aviacija, ir „kanonierių diplomatiją“ ėmė keisti „lėktuvnešių diplomatija“. Tai akivaizdžiai demonstruoja dviejų operacijos prieš „Bismarcką“ dalyvių lemtis. Linkorą „Prince of Wales“ ir linijinį kreiserį „Repulse“, praėjus pusmečiui nuo Danijos įlankos susirėmimo, Pietų Kinijos jūroje paskandino japonų aviacija. Anglų nuostoliai – du laivai ir 840 žmonių, japonų – trys lėktuvai ir 18 žmonių. „Bismarcko“ brolis dvynys linkoras „Tirpitz“ keletą metų slapstėsi Norvegijos fiorduose, tačiau 1944 metų lapkritį anglai suvarpė jį aviacinėmis bombomis ir laivas apvirto aukštyn kiliu, palaidodamas tūkstantį ekipažo narių.

Na, ir, galiausiai, pagrindinis Antrojo pasaulinio karo monstras – japonų linkoras „Jamato“, visais parametrais pranokęs „Bismarcką“, keliose karo operacijose taip ir neįrodė savo tikslingumo. 1945 metų balandį amerikiečiai, netekę 10 lėktuvų ir 12 lakūnų, jį pasiuntė dugnan. Su savimi „Jamato“ nusinešė 4250 žmonių.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

1 | 2

(66)
(4)
(62)

Komentarai (3)