Trečiojo Reicho paslaptys: kaip Vokietijai pavyko vienu ypu sutriuškinti Prancūziją su visais jos sąjungininkais  (4)

Persvara ore ir miškais apaugusios kalnų keteros turėjo pridengti greitai judančius vokiečių dalinius ir užmaskuoti jų pagrindinį tikslą. Pagal planą kariuomenė turėjo išeiti į pakrantę netoli Lamanšo ir blokuoti į Belgiją permestas prancūzų ir britų divizijas. Belgijoje sąjungininkai laukė vokiečių smūgio.

Šis planas daugeliui aukštų Vokietijos generolų sukėlė abejones. Ar puolimas Ardėnuose bus pakankamai staigus? Ar nespės prancūzai ir britai atsitraukti ir išvengti aklavietės, kol vokiečių pajėgos ilsėsis, įstrigusios siauruose kalnų keliuose?

Kariuomenės gydytojams buvo išsiuntinėtas dekretas: rekomenduojama duoti kiekvienam kareiviui po tabletę pervitino dieną ir po dvi naktį, taip pat dar vieną ar kelias dozes esant reikalui. Tokiu būdu ištisomis paromis buvo palaikomas maksimalus galimas puolimo greitis. Vokiečiai įžengė į Prancūziją atsargoje turėdami 35 milijonus pervino tablečių.

Vokiečių planas pasirodė sėkmingas ir netgi pranoko visus lūkesčius. Akivaizdu, britams pavyko evakuoti didelę dalį divizijos, tačiau Prancūzijos kapituliavimas 1940 metų birželį šokiravo visą pasaulį.

Savo knygoje N. Ohleris kelia klausimą, ar būtų galėjusi Vokietija sutriuškinti Prancūziją, jeigu Erwinas Rommelis ir kiti tankų dalinių vadai nebūtų budravę paromis.

Kad ir kaip tai buvo, prancūzų nugalėjimas įtikino vokiečių vadus, kad narkotikai yra efektyvus sprendimas. Kariams nebereikėjo rašyti namo ir prašyti atsiųsti jiems preparatų, kaip darė H. Boellis. Nuo to laiko priėjimas prie narkotikų Vokietijos kariuomenėje tapo praktiškai neribotas.

Tačiau karas tęsėsi ir paklausa taip pat išaugo. Mokslininkai kūrė vis stipresnius preparatus. Vienas jų buvo kramtoma kokaino guma – pats galingiausias narkotikas iš visų, kurie buvo siūlomi vokiečių kariams. Preparatas buvo išbandytas koncentracijos stovykloje Zaksenhauzene. Kaliniai buvo verčiami jį vartoti ir vaikščioti be perstojo, kol krisdavo be jėgų.

Jeigu tikėtume N. Ohlerio knyga, Trečiojo Reicho diktatorius buvo pats tikriausias narkomanas, ypač paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais.

Baigiantis 1944 metams karinės problemos augo ir ėmė lipti viena ant kitos. Iš vakarų puolė sąjungininkų kariuomenės. Iš rytų į Vokietijos duris beldėsi daugiau kaip šeši milijonai sovietų karių. Bombonešiai naikino Vokietijos miestus ir pramonės objektus. Tačiau vis labiau su realybe susipykęs fiureris per susitikimus su karo vadais sugebėdavo būti stebėtinai geros nuotaikos. Dažnai diktatorius buvo susijaudinęs, optimistiškas, o kartais net apimtas euforijos. Diktatorius priklausė nuo narkotikų – taip galima paaiškinti jo elgesį.

N. Ohleris išnagrinėjo A. Hitlerio gydytojo Theodoro Morellio užrašus. A. Hitleris ir Th. Morellis susipažino per bendrą pažįstamą dar gerokai prieš karą. 1920 metų pabaigoje gydytojas turėjo nedidelę privačią kliniką Berlyne. Th. Morellis garsėjo gebėjimu savo pacientams leisti vitaminų injekcijas.

Jautrų skrandį turėjęs A. Hitleris negalėjo pernešti tablečių. Užtat Th. Morellio injekcijos jam patiko. Toks gydymas leido diktatoriui jaustis geriau. Netrukus A. Hitleris, turėjęs kodinį pavadinimą „pacientas A“, sveikatos klausimuose niekuo nepasitikėjo, išskyrus daktarą Th. Morellį.

Tačiau kai 1941 metais fiureris rimtai susirgo, ankstesniosios injekcijos jam mažai tepadėjo. Reikėjo stipresnių priemonių. Th. Morellis buvo priverstas spręsti šį uždavinį. Iš pradžių jis išbandė ant A. Hitlerio, garsiausio savo laikų vegetaro, gyvūnų hormonų injekcijas. Vėliau tęsė gydymą stipriais medicininių preparatų kokteiliais ir galiausiai apsistojo ties sintetiniu opiatu eukodaliu, kuris šiandien žinomas kaip oksikodonas ir yra labai panašus į heroiną.

Diktatorius gaudavo injekciją kelis kartus per dieną, o vėliau gydymas buvo derinamas su kasdieninėmis kokaino dozėmis. Piktnaudžiavimo preparatais metai paliko gilų pėdsaką – buvo pažeistos A. Hitlerio kraujagyslės.

Th. Morellis gydė ir A. Hitlerio kolegą Italijoje Benito Mussolini, kurio kodinis pavadinimas, pagal jo pravardę „Dučė“ (it. duce „vadovas“), buvo „pacientas D“. B. Mussolini gavo tuos pačius narkotikus kaip ir A. Hitleris.

Sunki abstinencija

Panašu, kad paskutinės A. Hitlerio savaitės buvo tikra kančia. Kai pervitiną ir eukaloidą gaminantys fabrikai buvo bombarduoti, vado pamėgtų narkotikų atsargos ėmė tirpti. Visiems, kas galėjo patekti į fiurerio bunkerį Berlyne, buvo akivaizdu, kad A. Hitlerio sveikatos būklė labai pablogėjo.

A. Hitlerį kankino šaltas prakaitas, drebulys, tekėjo seilės, jis buvo išbalęs kaip drobė. Mokslininkai spėja, kad jis sirgo Parkinsono liga.

O N. Ohleris paprasčiausiai tvirtina, kad diktatorių kankino sunkus abstinencijos sindromas. Narkotikai baigėsi ir jis beveik pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą.

Aut. teisės: delfi.lt

1 | 2

(28)
(10)
(18)

Komentarai (4)