Vienintelis kartas istorijoje, kai JAV kariuomenė įsiveržė į Rusiją: štai kaip viskas vyko  ()

JAV ginkluotosios pajėgos ir Raudonoji armija buvo prisiekę priešininkai ilgus dešimtmečius. Šaltojo karo dešimtmečiais vyko daugybė karų, kai už kitų kovojančių šalių nugarų stovėjo konfrontuojančios supervalstybės, bet tik vieną kartą sovietai ir amerikiečiai vieni su kitais susigrūmė tiesioginiuose mūšiuose ir tai įvyko Rusijos pilietinio karo metu, rašo warhistoryonline.com.

1918 metų kovo 3-iąją Sovietų Rusijos bolševikų vyriausybė Brest-Litovske pasirašė separatinės taikos sutartį su Centro valstybėmis ir Vokietija, išstojo iš Pirmojo pasaulinio karo ir uždarė Rytų frontą. Antantės valstybės netrukus ėmė organizuoti karinę ekspediciją į Rusiją, tikėdamosi vietoje suburti imperinės Rusijos armijos likučius ir nuslopinti bolševikinę revoliuciją. Į Rusiją buvo pasiųsti keli sąjungininkų kariniai kontingentai.

1918 metų rugpjūčio 2 d. šiauriniame Rusijos uoste Archangelske išsilaipino britų pulkas. Jis užėmė miestą ir pavertė jį tolimesnių operacijų placdarmu. Archangelskas buvo strategiškai svarbus punktas, jame buvo sukaupta daug karinės paskirties atsargų, kurias sąjungininkai buvo atsiuntę Rusijai dar 1917-aisiais, kad padėtų jai kovoje su vokiečiais. Kai britai atplaukė į Archangelską, tas atsargas užgrobę bolševikai iš karto stojo į kovą su atvykėliais. Po mėnesio prie britų Archangelske prisijungė amerikiečiai.

Tų pačių metų rugsėjį kitas amerikiečių karių kontingentas kaip taikdariai buvo nusiųstas į Rusijos Tolimuosius Rytus. Šiam daliniui taip ir neteko paragauti kovos veiksmų, tačiau net 189 amerikiečių kariai mirė sušalę ar dėl kitų priežasčių.

Intervencija į Rusiją buvo išties tarptautinio pobūdžio: prie ekspedicinių pajėgų įvairiu metu prisijungė prancūzai, belgai, rumunai, graikai, lenkai, kanadiečiai, italai, japonai, čekoslovakai, jugoslavai ir australai. Nuogąstaudami dėl komunistinių idėjų plitimo Europoje, sąjungininkai greitai sutarė remti baltųjų, siekiančių atkurti Rusijos imperiją, judėjimą.

Kai Pirmasis pasaulinis karas ėmė artėti prie pabaigos, sąjungininkai vis daugiau dėmesio galėjo skirti Rusijai. Čia atsidūrė ir į Rusijos pilietinio karo verpetus įsisuko daugybė karinių formuočių, sudarytų iš savanorių ir buvusių įvairių tautybių karo belaisvių. Didžiausia iš jų buvo čekoslovakų legionas, sudarytas iš čekų ir slovakų, kurie per Pirmojo pasaulinio karo metus pasitraukė į Rusiją, atsisakę tarnauti Austrijos-Vengrijos kariuomenėje, arba dezertyravo iš jos, tikėdamiesi po karo sukurti savo valstybę.

Vienas iš pagrindinių sąjungininkų rūpesčių buvo padėti ištrūkti iš Sibiro gilumos 40 tūkst. čekoslovakų legiono narių. Pilietinio karo pradžioje čekoslovakai kontroliavo strategiškai svarbią Transsibiro geležinkelio magistralę. Iš pradžių tarp jų ir bolševikų egzistavo žodinė nepuolimo sutartis, tačiau kuo toliau, tuo labiau legionas ėmė veltis į konfliktą ir remti baltuosius.

Į netoli poliarinio rato esantį Archangelską britams į pagalbą atvykęs amerikiečių kontingentas gavo „Baltojo lokio ekspedicijos“ pavadinimą, nes 85-osios divizijos daliniai čia susidūrė su ypač žema temperatūra ir stingdančiu vėju. Kartu su britais amerikiečiai mėgino prasiskinti kelią iki čekoslovakų legiono. Šios operacijos tikslas buvo toks: susijungti su čekoslovakais ir baltųjų pajėgomis, bendromis pastangomis įveikti bolševikus ir iš naujo atidaryti Rytų frontą su vokiečiais ir jų sąjungininkais, nes Pirmasis pasaulinis karas vis dar vyko.

Kovos su bolševikais vyko dviem frontais – palei Dvinos upę ir Vologdos geležinkelį. Rudens puolimo metu britams ir amerikiečiams pavyko šešias savaites stumti bolševikus gilyn į jų teritoriją, bet kai frontai pernelyg ištįso, tapo sunku juos aprūpinti. Plačios Rusijos lygumos netiko apkasų karui, prie kokio kariuomenės buvo pripratusios Europoje. Be to, čia kavalerija vis dar buvo svarbus karo veiksnys ir patyrę raiteliai buvo rimtas priešininkas. Amerikiečiams tapo sunku išlaikyti fronto liniją, o bolševikų kavalerijos reidai vis dažniau ėmė traukyti jų tiekimo linijas užnugaryje.

Atėjus žiemai sąjungininkams teko pereiti į gynybą. Jiems taip pat nepavyko mobilizuoti vietos gyventojų kovai su bolševikais, tad užduotis susijungti su čekoslovakų legionu tapo vis sunkiau įveikiama.

Be to, ore ėmė tvyroti maišto dvasia, pervargę vyrai ėmė reikalauti grįžti namo, į Ameriką. Archangelsko uostas 1919-ųjų žiemos mėnesiais užšalo ir kariai, kurių daugelis buvo iš Detroito, atrodė, prarado viltį kada nors vėl pamatyti tėvynę.

Pagaliau, 1919-ųjų gegužę, į Archangelską pakeisti amerikiečių atvyko 4 tūkst. britų savanorių. Netrukus visos JAV pajėgos iš šio regiono buvo evakuotos, o kartu su jais ir visi kiti sąjungininkai iš Šiaurės Rusijos. Taip tarptautinė intervencija buvo baigta.

1919 metų spalį parengtos ataskaitos duomenimis, per intervenciją amerikiečiai prarado 210 karių. 110 iš jų žuvo mūšiuose, 30 dingo be žinios, o 70 mirė nuo ligų (90 proc. iš jų nuo visą pasaulį nusiaubusio ispaniškojo gripo). Dar 305 „Baltojo lokio ekspedicijos“ dalyviai buvo sužeisti.

Žuvusių amerikiečių palaikų pargabenimas į tėvynę buvo ilgas ir varginantis procesas, nes pirmaisiais pokario metais diplomatiniai santykiai tarp JAV ir sovietų Rusijos buvo ypač prasti.

56-ių paskutinių į tėvynę sugrąžintų žuvusiųjų palaikai galiausiai buvo palaidoti greta skulptoriaus Leono Hermanto sukurto baltojo lokio monumento Vaitčapelo memorialinėse kapinėse Mičigane. Iškilminga laidotuvių ceremonija įvyko 1930 metų gegužės 30-ąją.

Aut. teisės: 15min.lt

(20)
(3)
(17)

Komentarai ()