KTU ukrainietė profesorė: „Meldžiuosi, kad kuo greičiau baigtųsi karas, o aš ir toliau tęsčiau darbus su Lietuvos mokslininkais“  ()

Kauno technologijos universitete (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų akademiniame centre dirba mokslininkė iš Ukrainos, kuri į Lietuvą su vaikais atvyko karo pradžioje. Nors prof. Svitlanos Matvieievos gimtąją šalį tebedrasko karas, moteris išlieka stipri tiek dėl vaikų, tiek dėl gimtinėje likusio vyro bei tęsia savo karjerą Lietuvoje, aktyviai besiimdama įvairių mokslinių užduočių.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Moteris negaili pagyrų universitetui ir čia dirbančiam personalui – ji itin šiltai atsiliepia apie savo kolegas, kurie ją priėmė į savo kolektyvą. Su kolegomis Svitlana bendrauja angliškai, bet tikisi greitu metu pasiekti lietuvių kalbos lygį, pakankamą kasdieniam bendravimui.

Plačiau apie savo gyvenimą Lietuvoje ir darbą KTU paprašėme papasakoti pačios Svitlanos.

– Iš kokio Ukrainos regiono ar miesto esate?

– Šiandien sunku įvardinti konkretų miestą kaip savo gimtąjį. 38-erius gyvenimo metus praleidau Luhanske, Rytų Ukrainoje. Tuomet, kai 2014 metais buvo užgrobti rytiniai šalies regionai, teko palikti Luhanską ir persikelti į Kijivą. Tikėjomės, kad tokie įvykiai daugiau nebepasikartos. Deja, klydome. Tad turbūt esu iš Luhansko per Kijivą.

– Ar anksčiau esate buvusi Lietuvoje, kitose Europos šalyse?

– Taip, pirmą kartą su šeima Lietuvoje lankėmės 2015 metais. Nuo to laiko ir turime puikių draugų lietuvių, kuriuos aplankome kone kiekvieną vasarą. Kartais atrodydavo, kad Lietuvą pažįstame kur kas geriau nei Ukrainą, nes per tuos metus spėjome aplankyti daugybę miestų ir vietų.

Prieš karą išnaudojome visas galimybes keliauti. Paskutinės mūsų kelionės buvo po Lenkiją, Rumuniją ir Bulgariją. Tikėjomės ateityje aplankyti dar daugiau šalių. Viliamės, kad labai greitai tokių galimybių vėl atsiras.

– Kodėl pasirinkote Lietuvą, o ne kokią nors kitą Vakarų Europos šalį?

– Priėmę sprendimą persikraustyti su vaikais ir tėvais net nesvarstėme apie kitą šalį. Mūsų prioritetas buvo būti ten, kur mūsų laukia draugai. Mums labai reikėjo jų paramos, o svarbiausia – turėjome užtikrinti savo vaikų saugumą. Jei šiandien turėčiau priimti tą patį sprendimą, vis tiek rinkčiausi būti čia su draugais. Niekur kitur negalėtų būti suteiktas toks psichologinis komfortas ir palaikymas, kokį gali suteikti artimi žmonės.

– Persikrausčius į svetimą šalį ant pečių griūna nemenka našta. Su kokiais iššūkiais susidūrėte bei kaip pavyko juos įveikti? Galbūt nukreipti mintis padėjo hobiai?

– Atsidūrus naujoje aplinkoje man teko atlikti nemažai svarbių užduočių: susitvarkyti darbo reikalus, susidėlioti kasdienę rutiną, susitvarkyti buities reikalus, pasirūpinti vaikų mokslais, prisitaikyti prie naujų įpročių ir aplinkybių. Prisipažinsiu, kad tuo rūpinantis tikrai pritrūksta laisvalaikio. Bet manau, kad svarbiausia viską mokėti susiderinti. Tad jeigu darbas yra suderinamas su asmeniniais interesais, tai jau kone prilygsta hobiui.

– Kiek trunka jūsų draugystė su KTU ir kokią veiklą jame vykdote? Galbūt prisimenate savo pirmąjį apsilankymą universitete, koks jis buvo?

 

– Pirmą kartą su KTU susipažinau, kai pateikiau savo straipsnį peržiūrai mokslo žurnalui „Kalbų studijos“: tuomet virtualiai susipažinau su vyriausiąja žurnalo redaktore prof. Ramune Kaspere. Vėliau, prasidėjus aktyviajai karo Ukrainoje fazei, 2022 m. kovo pradžioje su vaikais persikėliau į Lietuvą, kur turėjau galimybę asmeniškai susitikti su prof. R. Kaspere bei kitais universiteto dėstytojais, darbuotojais. Šiandien esu priimta į Kalbos ir technologijų tyrimų grupę.

Manau, kad oficialus bendravimas per atstumą yra viena, bet perėjimas prie asmeniškesnio bendravimo yra visai kas kita, tad prieš pirmą susitikimą jaučiau didelį nerimą. Taip jau nutiko, kad atvykusi į universitetą atsitiktinai prie durų susitikau prof. R. Kasperę, tad ji kaip mat sugebėjo išsklaidyti mano nerimą.

– Kokį įspūdį susidarėte apie universitetą ir čia dirbančius kolegas? Kas labiausiai nustebino KTU?

– Mane ypač sužavėjo kolegiška atmosfera. Mano darbo komandoje santykiai tarp kolegų pagarbūs, draugiški, vieni kitiems padedame. Manau, kad taip yra dėl kartu dirbančių puikių žmonių ir išmintingo administracijos valdymo.

– Kokius pagrindinius skirtumus pastebėjote tarp Lietuvos ir Ukrainos universitetų?

 

– Lietuvos ir Ukrainos universitetai išties skiriasi, kaip ir studentų gyvenimo organizavimas. Ukrainoje į studentų gyvenimą dėstytojai yra kur kas labiau įsitraukę, o Lietuvoje studentai atrodo savarankiškesni pasirinkdami mokymosi kelią, drąsiau bendrauja su pedagogais, universiteto darbuotojais. Taip pat skiriasi ir mokslinių tyrimų stiliai. Ukraina tik dabar pradėjo integraciją į Europos bendruomenę, įskaitant ir mokslinį kelią, kuriuo siekiama per trumpą laiką pritaikyti naujus metodus ir kuo daugiau pasiekti. Pastebiu, kad šiuo atveju Lietuva jau yra perėjusi į kitą tyrimų lygmenį.

Man taip pat labai svarbūs yra ir moksliniai tyrimai, nes viename Ukrainos universitetų tebedirbu prodekane mokslo reikalams ir kuruoju Užsienio filologijos fakulteto mokslinę veiklą. Tad itin vertinu vertingas žinias, kurių čia įgijau.

– Ar KTU turi tinkamas laboratorijas tyrimams, auditorijas paskaitoms, čia dirba kvalifikuoti kolegos?

– Dėl to nėra jokių abejonių! KTU kabinetai ir auditorijos yra itin šiuolaikiškos, laboratorijos gerai įrengtos. Be to, mokymo lygis čia yra ypatingai aukštas. Matau, koks šaunus yra šis universitetas, kokias plačias galimybes jis siūlo. Su įvairiomis universiteto naujovėmis susipažįstu įvairiuose universiteto mokslo bei edukaciniuose renginiuose.

 

– Ar Jums patinka Kaunas ir Lietuva? Gal turėjote progos apsilankyti ir kituose Lietuvos miestuose?

– Aš tiesiog dievinu Kauną. Čia jaučiuosi rami, beveik kaip namie. Jau spėjau apsilankyti ir kai kuriuose šalies miestuose, buvau nuvykusi į Vilnių, Klaipėdą, Palangą, Šiaulius, Druskininkus – tai tik kelios vietos, kurias atsimenu lankiusi.

– Kaip Jums patinka lietuviškos šventės ir tradicijos?

– Lietuviškos tradicijos stipriai skiriasi nuo ukrainietiškų, todėl mielai susipažįstame su Jūsų šalyje vyraujančiomis kultūrinėmis praktikomis. Lietuviškos šventės išties yra labai gražios ir itin jaukios. Turiu pripažinti, kad mes esame linkę šventes švęsti savo šeimoje arba bent jau su tais žmonėmis, kurie šiuo metu yra drauge su mumis. Tai padeda mums išsaugoti asmeninio ryšio jausmą ir branginti tai, kas mums išties svarbu.

– Lietuviai nuo pat karo pradžios gana stipriai rėmė ukrainiečius, teikdami jiems įvairią finansinę ir humanitarinę pagalbą, priimdami karo pabėgėlius į namus, netgi solidariai pasikabinę Ukrainos vėliavas savo balkonuose. Ką Jums tai reiškia?

– Lietuviai išties yra neįtikėtini! Nepaisant to, kad jie tikrai nėra turtingiausia tauta pasaulyje, jų nuoširdumas tiesiog spinduliuoja. Nuostabu, kaip nenuilstamai jie palaiko mūsų šalies suverenumą ir pergalę. Manau, kad visa Ukrainos tauta yra dėkinga lietuviams.

 

Kai praėjusių metų kovą atvykome į Lietuvą ir visur ant pastatų, tiltų bei medžių išvydome savo šalies vėliavas, visame mieste girdėjome ukrainietiškas dainas, mūsų skruostais riedėjo pačios nuoširdžiausios dėkingumo ašaros.

Ne ką mažiau įsiminė ir praėjusį pavasarį Kaune vykusi ukrainietiškų barščių mugė, tai buvo neapsakomai miela patirtis! Šiai mugei pagal visas mūsų šalies tradicijas barščius virėme ir patys. Suprantu, kad tokiais lietuvių organizuojamais renginiais bandoma mus prablaškyti ir palaikyti. Tai turi ypatingą reikšmę mūsų kasdienybėje, padeda nepalūžti tokiu sudėtingu laiku.

– Per tą laiką, kurį esate Lietuvoje, spėjote susipažinti su ne vienu lietuviu. Ar lietuviai yra draugiški?

– Aš beveik nejaučiu skirtumo tarp lietuvių ir ukrainiečių, nes esame labai panašūs, su panašiu požiūriu į gyvenimą. Abi mūsų tautos yra darbščios, vertybiškai stiprios, draugiškos, ištiesia pagalbos ranką tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

 

– Kaip palaikote ryšį su artimaisiais Ukrainoje?

– Lietuvoje esu tik su savo dviem dukromis, o jų tėvas, mano vyras liko Ukrainoje. Nepaisant gresiančių pavojų, stengiuosi retkarčiais jį aplankyti. Deja, saugumo sumetimais mano vaikai to padaryti negali, todėl jie labai ilgisi tėčio.

– Kaip pavyksta nugalėti namų ilgesį?

– Jaučiu tarsi tokį „déjà vu“ jausmą, nes kartą jau patyriau tokią situaciją. Aštuonerius metus svajojau grįžti į Luhanską, iš kurio dėl šio karo išvykome vieną 2014 metų naktį. Galiausiai tas sunkusis etapas praėjo ir mano širdis aprimo, kuomet visa mūsų šeima pradėjo naują gyvenimą Kijeve. Bet dabar situacija kartojasi ir atrodo, kad vėl viską išgyvename iš naujo. Tik šįkart mes nesame visi kartu, tad tas namų ilgesys yra be galo stiprus.

– Jei turėtumėte galimybę likti Lietuvoje, ar liktumėte čia dirbti ir gyventi?

– Nepaisant meilės Lietuvai ir didžiulio dėkingumo visiems lietuviams, mano širdis trokšta grįžti namo. Todėl po šio karo nesiruošiu čia likti. Neabejoju, kad Ukraina laimės ir kada nors mes grįšime namo. Bet jeigu ateityje bus abipusis interesas, mielai ir toliau bendradarbiaučiau su KTU.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(14)
(0)
(14)

Komentarai ()