Skolose paskendęs Vilniaus viešasis transportas: kas už viso to slypi?  (13)

Turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad pasidairius po kitas Europos valstybes, ar net mažesnius Lietuvos miestus, Vilniaus autobusų ir troleibusų parkas atrodo tarsi pasišaipymas iš šiuolaikinio viešojo transporto vizijos. Pasenę, kartais net užsiliepsnojantys autobusai, žiemą apledijęs salono vidus, o vasarą nuo karščio leipstantys keleiviai – šie vaizdai jau tapo sostinės kasdienybe. Tačiau, kodėl turime taikstytis su tokiomis sąlygomis?

Pagrindinė viešosios infrastruktūros problemų priežastis – miesto savivaldybės skolos vežėjui, kurios smarkiai stabdo keleivinio transporto plėtrą. Kaip teigia UAB „Vilniaus viešasis transportas“ vadovas Gintaras Nakutis, įsiskolinimas vežėjams atsirado dar 2005 metais, kai kompensacijų už lengvatinius bilietus, mokėjimo funkcija buvo perduota savivaldybėms, nors jų kategorijas nustato Lietuvos Respublikos Seimas. Pasak sostinės savivaldybės atstovų, ši papildoma našta lėmė spartų savivaldybės skolos augimą, kurios dydis 2014 metų viduryje jau siekė 123, 92 mln. litų.

G. Nakutis pabrėžia, jog daug įtakos turi ir tai, kad Vilnius (kartu su Kauno, Klaipėdos ir Mažeikių savivaldybėmis) yra miestas-donoras, iš kurio gyventojų surenkamo pajamų mokesčio (GMP) yra šelpiamos kitos šalies savivaldybės. Tai reiškia, kad iš surenkamų mokesčių į Vilnių sugrįžta tik 48 proc. pajamų, o visa kita nukeliauja į valstybės biudžetą. Vien 2013 m. sostinėje dirbantys žmonės sumokėjo beveik 2 mlrd. litų, tačiau miesto biudžete liko vos 337 mln. litų, iš kurių savivaldybė privalėjo ne tik išmokėti pašalpas, nepasiturinčioms šeimoms suteikti socialinį būstą, bet tuo pačiu ir atsiskaityti su vežėju už žmonėms taikomas nuolaidas keliaujant viešuoju transportu.

Tačiau tai nereiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė tėra nekaltas avinėlis, patekęs į negailestingos valstybinės santvarkos gniaužtus. Daugelis jos sprendimų taip pat toli gražu neprisideda prie miesto viešojo transporto padėties gerinimo. Nepaisant įspūdingo skolų šleifo, keleivių pervežimo planuose toliau atsiranda nauji ir, beje, visiškai nuostolingi maršrutai, kurie driekiasi už Vilniaus miesto ribų (pavyzdžiui: Stoties – Juodšilių 82 arba Ozo – Šeškinės 87 numerio maršrutai). Anksčiau jie būdavo finansuojami iš rajono savivaldybių lėšų, o dabar tai tapo dar viena, miesto pečius užgriuvusia, nelaime.

Tokią tinklo plėtrą įgyvendinę politikai, gal ir sužavėjo nedidelę grupelę priemiesčio gyventojų, kurie mielai naudojasi miestui pritaikytomis lengvatomis, tačiau Vilniaus savivaldybę įsuko į dar didesnį įsiskolinimų verpetą. Blogiausia, kad už šias reformas daugiausia sumoka už visą kainą bilietus perkantys viešojo transporto keleiviai, nes nesukurdami kainos nepriemokos, jie vieninteliai atneša pelną.

Susidaro įspūdis, kad pati savivaldybė yra visai nesuinteresuota esamos sistemos gerinimu. Ji net nepasirūpina, kad susidariusios skolos būtų indeksuojamos pagal infliaciją, todėl bėgant laikui realūs pervežimo įmonės nuostoliai tik dar labiau auga.

Įsigilinus į šią situaciją, turbūt visai nenuostabu, kad Vilnius gali „didžiuotis“ vienu seniausių viešojo transporto parku Europoje, kurio autobusų bei troleibusų vidutinis amžius viršija 17 metų. Kai tuo tarpu kitose žemyno šalyse 15 metų amžiaus ribą peržengusių transporto priemonių vargu ar be išvysi.

Nors UAB „Vilniaus viešasis transportas“ vadovas ir tvirtina, kad į „liniją“ išleidžia tik techniškai tvarkingus autobusus, tačiau turbūt visi sutiks, kad kartais kelionė viešuoju transportu gali tapti tikru iššūkiu dėl žiemos metu jame tvyrančio šalčio, na o vasarą – alinančios kaitros. Maža to, remiantis statistika, vien per 2013 metus užsidegė net trys sostinės maršrutus ,,sukančios” transporto priemonės. Ką jau kalbėti apie neoptimaliai suplanuotą viešojo transporto dažnį, kai tam tikru metu autobusai bei troleibusai „lūžta“ nuo keleivių antplūdžio, o kartais pravažiuoja visą maršrutą su vos vienu kitu žmogumi viduje. Tai ne tik kenkia bendram viešojo transporto įvaizdžiui, atgraso dalį miesto gyventojų nuo jo naudojimo, tačiau ir gali sukelti pavojų keleivių sveikatai.

Smarkiai išsigąsti gal ir nereikėtų. G. Nakutis tikino, kad nors prasiskolinę bei vėluodami atsiskaityti su tiekėjais (už degalus, elektrą, detales ir panašiai), tačiau į gatves „beveik visada“ palydi numatytą kiekį transporto priemonių, kurios, prireikus, yra pataisomos gausios techninių darbuotojų komandos. Be abejo, jei Vilniaus viešasis transportas pagaliau išsivaduotų iš skolų priespaudos, galbūt techninių darbuotojų rankų prireiktų kur kas rečiau: parkas turėtų galimybę atsinaujinti bei patobulinti visą savo infrastruktūrą. Dar daugiau, tvarkingais autobusais bei troleibusais į darbą važiuojantys keleiviai pagaliau galėtų nebesibaiminti dėl savo saugumo. Tačiau, kad ši vizija taptų realybe reikia visą Vilniaus viešojo transporto sistemą keisti iš pagrindų, ko politikai bei atsakingos įmonės padaryti vis dar nesugeba. O gal tiesiog nenori?

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Justina Janušaitė

(108)
(12)
(96)

Komentarai (13)

Visi šio ciklo įrašai