2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Mes, per mokslo, religijos ir laisvamanybės prizmę  (40)

Tema man pasirodė įdomi, bet suformuluota ne visai korektiškai. Nejučiomis, mintimis atsidūriau erdvėje tarp teisiųjų ir klystančių, tarp siekiančių įrodyti, kad vieni prieš kitus yra teisesni, o tikslas - įrodyti savąsias tiesas. Todėl susimąsčiau, kurioje, šio plataus diapazono, vietoje aš esu ir kur turėčiau būti.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2011-12-06 2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Mes, per mokslo, religijos ir laisvamanybės prizmę  (40)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Minėtas, pažiūrų diapazono ribas, įsivaizduoju nuo fanatiško tikėjimo iki fanatiško ateizmo. Kažkurioje šio diapazono vietoje, yra dar laisvamanybė, apie kurią kalbama bene mažiausiai, o laisvamanio apibrėžtis įvairiuose šaltiniuose yra nevienoda.

Nepretenduoju į absoliučią tiesą. Teatleidžia man skaitytojas, bet tokią poziciją vis tik teks užimti, kol rašysiu šį tekstą. Kitaip, sunkiai įsivaizduoju teisingą, mane užplūdusių minčių, dėstymą.

Pirmiausia, būtina žodį „laisvamanis“ suprasti tik taip, kaip suprantamos šį sudurtinį žodį sudarančios dalys: laisvas (niekieno neprimestas) mąstymas, neturintis prievartos tikslo. Tuomet šis žodis tampa neutraliu, kaip visą gyvybę palaikantis vanduo, kurio ph=7. Dabar, tapęs neutraliu, galiu lyg ir iš šalies, niekam nieko neprimesdamas ir nieko neatimdamas, pasižvalgyti visame diapazono spektre, kurį sudarome mes - visa Žmonija, su visa įsitikinimų įvairove.

Ir štai ką visame tame spektre, panašiame į Saulės šviesos spalvų spektrą, matau. Viename krašte rikiuojasi tie, kas tvirtai žino, kad Dievas yra ir be jo visata ir gyvybė, net neegzistuotų. Kitame krašte rikiuojasi tie, kas tvirtai suvokia, kad Žmonijos ir Visatos egzistencija, neturi nieko bendro su mistine būtybe - Dievu. Artėjant  į spektro vidurį, rikiuojasi tie, kuriems visai nesvarbu, ką mano spektro kraštuose esantys žmonės. Pastarieji, jų manymu, vadovaujasi sveiku protu ir mokslo žiniomis. Tačiau juos visus, arba beveik visus, vienija tai, kad jų įsitikinimai yra „teisingiausi“ ir, galų gale, ateityje, taps vieninteliu teisingu, Visatos egzistencijos supratimu. O kas, jei nėra nei vieno teisaus? O kas, jei gamtos moksluose dar kažko daug trūksta, arba dar negimė tikroji religija? Kas mus suvienys ir ar kada nors baigsis priešprieša ir tarpusavio nesutarimai?

Mano atsakymas butų toks: tai gali padaryti žodis – LAISVAMANIS. Į šio žodžio sąvoką, mano manymu, galėtų „sutilpti“ visi, su visais nuosavais įsitikinimais. Svarbiausia, kad kiekvienas suvoktų tai, kad ir kiti yra laisvi mąstyti savaip ir turi teisę analizuoti kitų mastymą, kad galėtų tobulinti savąjį supratimą apie kitaminčius ir egzistavimo prasmę.

Jei priėjome prie šios temos, įkopę į XXI a., tai tikriausiai įsivaizduojame, kad įkopėme į aukštą civilizacijos lygį, tik kažkuri mūsų Žmonijos dalis atsiliko ir nespėjo kartu su mumis pasiekti „aukštumų“. Kol kas, o gal ir visada, turim pasitikėti Visatos (ar Dievo), sukūrusios mus, galia, kuri, tikėtina, kad puikiai žino kas, kada, ir kaip turi būti. Tikėtina, kad vienintelis teisingas mūsų žingsnis būtų tai, kad siektume, jog tokio laisvamanio samprata pasiektų visus, bet su sąlyga, kad kiekvienas turėtų galimybę pritapti prie šio žodžio tik laisva valia. O savo įsitikinimus naudotume tik sau, o kitiems juos aiškintume tik tuo atveju, jei apie tai pasiteirautų kitaminčiai. Tai neturėtų būti primetama kitiems prieš jų valią, nes veikimas prieš kito įsitikinimą, gali iššaukti tik priešpriešą.

Taigi, nuspręsti, kur religijos vieta XXI-ajame amžiuje (ir būsimuose amžiuose), niekas negali, tai pasirinkti yra kiekvieno individuali teisė. Visų mūsų Žemėje, visiems turi pakakti vietos. Bet tam visi turėtų pripažinti tokio laisvamanio sąvoką. Jei taip galėtų būti, neliktų tarpusavio nesupratimo, galėtume visi gyventi draugiškai ir nebereikėtų šios temos kelti ateityje. Visus mus vienijantis žodis, nebūtinai turi būti „laisvamanis“ (gal jis ne visiems priimtinas), bet analogišką, vienijantį žodi, privalu surasti. Tas žodis turėtų būti aiškus ir vienaprasmis, kad būtų neįmanoma jo skirtingai interpretuoti ir nereikalautų aiškinimo „poįstatyminiais aktais“.

Jei po mano išsakytų samprotavimų neatsiras įžeistų, tai rodys, kad mąstau teisingai. Jei tokių vis tik bus, arba sulauksiu argumentuotos kritikos (ne gramatikos požiūriu), man pačiam teks daug ką permąstyti naujai... Bet veikiausiai, dar bent vieną artimiausią tūkstantį metų, viskas liks kaip buvę ir tokios diskusijos bus bevaisės.

Post Scriptum

Gali būti, kad mokslui trūksta dar ir nematerialiosios dalies, tam, kad būtų galima visiškai paaiškinti, kaip „veikia“ Visata. O gal priešingai: Dievas nesivadovavo fizikos ir matematikos žiniomis, o tik savo dvasinėmis galiomis ir dėl to įvyko nekontroliuojama grandininė reakcija, nes visatos kūrimo eiga ilgokai užtruko - 13,5 milijardo metų ir dar tęsis nežinia kiek. O gal viso to visai nėra, o viskas tik iliuzija? O mes sukam galvas, kur kieno vieta...


Dalyvaukite ir jūs Technologijos.lt redakcijos organizuojamame konkurse Mokslo ir religijos santykis! Apie konkursą ir jo sąlygas >>>

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Alfredas Motuzas
(0)
(0)
(0)

Komentarai (40)

Susijusios žymos: