2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Kiekvienas pasirinkime savo kelią  (32)

Kiekvienas, laikantis save tikinčiu žmogumi, pasakys, kad Biblija – Dievo žodis. O koks Dievas joje vaizduojamas? Aš išskirčiau šiuos bruožus:

visų pirma – viską matantis ir girdintis, kitaip sakant, viską žinantis;

antra – turintis begalinę valdžią;

trečia – reikalaujantis jį garbinti;

ketvirta - mylintis, tiesa su viena sąlyga – jei Jam paklūstama, kitokiu atveju – pragaras;

taigi penkta – kerštingas, nors daug kas paprieštaraus, sakydamas, kad Jis teisingas.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2011-12-10 2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Kiekvienas pasirinkime savo kelią  (32)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Visa tai būtų galima įvardinti kaip žmogaus siekiamybę. Kad pasiektume aukščiausius tikslus, paprastai žmogaus giliu įsitikinimu reikia pašalinti kliūtis, todėl Jam atrodo logiška, kad už nepaklusnumą taikytina bausmė. Bet ar galima pasmerkimą laikyti tobulumo apraiška? O jei dar pridėtume tą begalinį šlovės troškimą ar tai neatrodo labai jau netobulai žmogiška? Todėl visiškai sutikčiau su ne vieno jau išsakyta nuomone, kad tai žmogus sukūrė Dievo paveikslą, o ne atvirkščiai.

Krikščionybės paplitimą nulėmė viena iš žmonių emocijų – baimė. Tai pagrindinė varomoji jėga link religijos pripažinimo. Priimdami ją lyg apsidraudžiame, kad mūsų nelaukia pragaras, kuris mums jau giliai nuo pat vaikystės yra įskiepytas. Krikščionybė davė tikrai daug. Dešimt įsakymų sutramdė (sąlyginai) nuo senų senovės įsigalėjusį keršto siekimą, galvų kapojimą. Kita vertus, besijausdami labai nuodėmingi, tapome pažeidžiami. Tačiau gavome ir atpildą – įgavome vieną iš „dieviškųjų galių“ – žinojimą. Jei esame tikintys, tvirtai žinome, kas mūsų laukia. Tai susiję ne vien su krikščionybe.  Jokiu būdu nesakau, kad religija nieko verta. Tačiau teiginys, kad yra vienintelis teisingas kelias, yra labai jau šališkas. Dalelė tiesos yra kiekvienoje iš religinių pakraipų arba nė vienoje.

Didžioji mūsų dalis dabartinėje visuomenėje nė nesusimąstome, ar esame tikintys. Tiesiog abejingai priimame iš kartos į kartą perduodamus sakramentus. Kita dalis aklai pasinėrusi į Dievo paieškas. Kalbu apie naujesnius religinius judėjimus. Treti vadovaujasi moksliniais pagrindimais arba nepriima nieko.

Kadangi mokslas vis dar ieško atsakymų į daugelį klausimų, keldamas įvairias teorijas, man jis atrodo kur kas įtikinamesnis. Abejonė yra stipresnė už aklą įsitikinimą savo vienpusišku teisumu. Galbūt nėra labai garbinga manyti, kad kilome iš beždžionės, tačiau įvairūs moksliniai atradimai, naujos technologijos, rodo tam tikrą raidą, todėl verčia atsigręžti į didžiojo sprogimo ar evoliucijos teorijas.

Tiek visuotinai priimta religija, tiek mokslas, atmetantis anapusybę, atima iš žmogaus galimybę laisvai susikurti savo pasaulį. Jei mūsų sąmonėje nebūtų persismelkęs daugybę amžių perduodamas supratimas, turėtume didžiulį malonumą dalintis daugybe teorijų. Dabar galime paklausti tik vieno – tiki ar netiki? Abi šios pusės paprastai nesutaria.Tiek vieni, tiek kiti buriasi į grupes, kad esant reikalui galėtų įrodyti savo teisumą. Bet ar verta kažkam kažką įrodinėti, ar ne prasmingiau būtų tiesiog pasidalinti? Todėl norisi pabaigti vieno dainų autoriaus žodžiais, nors daina visiškai ne apie tai: „...kelių milijonai – tavo visi...“ (A. Mamontovas, „Marso kanjonai“).

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Justina
(1)
(0)
(1)

Komentarai (32)

Susijusios žymos: