Namibo dykumos toliuose aptiktas nuostabą keliantis ruožas, užžėlęs skurdžiais žolynais, gyvybės syvus per vargą semiančiais iš šykščiai šiame Namibijos regione nulyjančio lietaus.

Žolės augimas itin atšiauriomis sąlygomis – savaime neįtikėtinas, tačiau šiuo atveju – dar ir mįslingas. Pieva, apie kurį čia kalbama, ne vientisa, o nusėta keistais apskritimais, kurių viduje – plikas, jokios augmenijos neokupuotas gruntas. Žvelgiant tam tikru atstumu šios vietos kraštovaizdis atrodo tarytum nutaškuotas.

Keistoji pieva želia per 80–140 kilometrų nuo pakrantės į krašto gilumą nutolusioje teritorijoje. Ją pastebėti pavyksta per atstumą. Atskiro dėmesio, anot mokslininkų, vertas neįprastas apskritimų išsidėstymas.

Apskritimų skersmuo varijuoja nuo 2 iki 10 metrų, o vieną nuo kito juos skiria maždaug 10 metrų atstumas.

Mėginimai paaiškinti mįslingųjų Namibijos apskritimų kilmę jau davė apčiuopiamų rezultatų, tačiau iškeltos hipotezės padalijo mokslininkus į dvi prieštaringas stovyklas.

Vienos teorijos šalininkai laikosi nuomonės, kad tuščiavidurių apskritimų susiformavimui įtaką daro augalų šaknimis mintantys termitai. Jiems oponuojantieji teigia, kad tokį pievos šabloną lemia savotiška žolės savireguliacija, kurios tikslas – maksimizuoti vandens pasiekiamumą.

Abi teorijos patvirtintos tyrimais, taigi, gauta įrodymų, kad apskritimai galėjo susiformuoti ir dėl termitų veiklos, ir dėl žolės savireguliacijos. Pateikti pagrįstą paaiškinimą tapo sudėtingiau, kai 2016 metais panašių apskritimų buvo aptikta Australijoje: jų sieti su termitais jau nebepavyko.

Naujausių tyrimų išvadose linkstama prie augmenijos savireguliacijos teorijos, aiškinančios, kad augimas paliekant tuščiavidurius plotus leidžia augalams maksimaliai apsirūpinti vandeniu, kurio šaltinis – labai riboti krituliai. Visgi termitų teorija neatmetama.

Vandens taupymo scenarijų patvirtino 2020 metais Stephano Getzino iš Vokietijos Getingeno universiteto inicijuotas tyrimas. S. Getzinas ir jo kolegos čia aptariamą reiškinį priskyrė Turingo šablono pavyzdžiams.

Visiškai neseniai S. Getzinas ir jo suburta mokslininkų grupė darsyk nuvyko į Namibiją, tikėdamiesi rasti daugiau ir patikimesnių iškeltą teoriją patvirtinančių įrodymų. Mįslinguosius apskritimus jie tyrinėjo dešimtyje Namibo dykumos regionų.

Krituliai dykumoje – retas ir nereguliarus reiškinys. Mokslininkai pastebėjo, kad iškart po lietaus žolė sudygsta ir apskritimų viduje, tačiau ji greit nunyksta – išlieka tiktai ta, kuri ir šiaip visada želia tarp apskritimų.

Stebint, kas vyksta po atsitiktinio lietaus, buvo atkreiptas dėmesys į augalų specifiką, jų šaknis ir daigus bei galimai termitų daromą žalą.

Kad nustatytų žolės augimą ir nunykimą lemiančias aplinkybes, mokslininkai kas pusvalandį registravo dirvožemio drėgnumą matuojančių jutiklių duomenis. Jutikliai buvo sumontuoti ir pliko grunto apskritimuose, ir žolės žėlimo srityse, o visa stebėsena truko nuo 2020-aisiais įsivyravusių sausrų iki liūčių sezono pabaigos 2022-aisiais.

Praėjus dešimčiai dienų po lietaus, apskritimuose pavykdavo nustatyti menkus besikalančios augmenijos požymius, tačiau sudygusi žolė tuoj pat nunykdavo. Po dar dešimties dienų apskritimai vėl būdavo tušti, tačiau aplinkinė žolė vešėjo ir žaliavo.

Minėtina, kad apskritimuose sudygdavusios ir vėliau nunykdavusios žolės šaknys buvo ne ką trumpesnės – o kartais net ilgesnės – už aplink apskritimus augančios žolės šaknis, todėl radosi prielaida teigti, jog ieškant vandens augalams iš esmės pasitarnavo šaknys. Požymių, kad žolės šaknis naikina termitai, aptikti nepavyko.

„Staigaus apskritimuose prasikalusios žolės nunykimo termitų veiklos padariniams daugeliu atvejų priskirti neįmanoma, kadangi čia nėra biomasės, kuria šie vabzdžiai galėtų misti, – aiškina S. Getzinas. – Vis dėlto dar svaresnis termitų veikla pagrįstą teoriją paneigiantis argumentas yra tas, kad žolė nunyksta iš karto po lietaus, o jos šaknys lieka nepažeistos.“

Dirvos drėgmės jutikliai parodė, kad, kol žolė pakankamai įsitvirtina, po lietaus dirvos drėgmės lygis pamažu žemėja ir apskritimų viduje, ir išorėje.

Tačiau kai aplinkinė žolė pakankamai suveša, dirvos drėgnumas gana greitai krenta visame plote, įskaitant ir apskritimų sritis, nors jose ir nėra vandenį galinčios sugerti žolės.

„Tada, kai Namibo dykumoje nusistoja karščiai, žolė nuolatos garina vandenį ir taip jį praranda, tačiau aplink šakinis susiformuoja drėgno dirvožemio vakuumas, taigi, vanduo nukreipiamas į šaknis“, – sako S. Getzinas.

„Mūsų gauti rezultatai sutampa su kitų mokslininkų padarytomis išvadomis, kuriose teigiama, kad vanduo šių smėlynų zonoje greitai ir horizontaliai pasklinda net didesniu nei septynių metrų atstumu“, – pamini jis.

Vykstantis procesas, anot mokslininkų, tiksliai atitinka „ekohidrologinio atsako“ modelį, pagal kurį pliko grunto apskritimai atlieka aplinkui augančią žolę palaikančių rezervuarų vaidmenį.

S. Getzinas įsitikinęs, kad tyrimo išvados gali padėti suprasti augalų elgseną ir platesne prasme, kadangi tokio tipo savireguliacija – tikėtinas augalų apsaugos nuo kylančio sausringumo lygio mechanizmas. Didėjantis sausringumas, kaip žinia, – su klimato kaita siejama problema, kurios aktualumas kai kuriuose regionuose verčia sunerimti.

Šaltiniai:

• https://www.sciencealert.com/the-surreal-mystery-of-namibias-fairy-circles-may-finally-be-solved
• https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S1433831922000403?dgcid=author

Komentarai ()