Kai žvaigždė praskrieja pernelyg arti juodosios skylės, pastarosios gravitacija ją ištempia ir gali visiškai suardyti. Iš žvaigždės telieka dujų srautas, kurio dalis pabėga tolyn, o dalis nukrenta į juodąją skylę. Bet krenta ne tiesiai, o suformuoja diską, kuris išlieka keletą mėnesių ar metų.

Disko šviesis gali būti pakankamas, kad matytume reiškinį, vadinamą potvyniniu suardymu, net tolimose galaktikose. Potvyninio suardymo eiga priklauso nuo žvaigždės orbitos ir juodosios skylės masės. Pavyzdžiui, kuo juodoji skylė masyvesnė, tuo lėčiau vystosi žybsnio šviesis – ilgiau užtrunka tiek pakilimo, tiek išblėsimo fazės.

Iki šiol dauguma aptiktų potvyninio suardymo įvykių aptikti tik maždaug ties maksimaliu šviesiu, taigi nustatyti, kaip greitai jų šviesis išaugo, buvo sunku arba neįmanoma.

Dabar žybsnis užfiksuotas labai anksti ir išmatuota augimo fazės trukmė. Įvykio AT2020neh šviesis maksimumą pasiekė per mažiau nei dvi savaites – greičiau, nei bet kurio ankstesnio suardymo, kurio augimo fazę pavyko įvertinti. Tyrimo autorių skaičiavimais, toks greitas augimas rodo, kad žvaigždę suardė 50-800 tūkstančių Saulės masių juodoji skylė.

Iki šiol apie tokias, vadinamas tarpinės masės, juodąsias skyles žinome labai nedaug. Pavyzdžiui, žinome, kad visų didelių galaktikų, tokių kaip Paukščių Takas, centruose egzistuoja supermasyvios juodosios skylės. Tačiau ar visų nykštukinių galaktikų centruose yra tarpinės masės juodosios skylės, neaišku.

Jas aptikti labai sudėtinga, net jei aplink yra šiek tiek dujų, kurios krenta į juodąją skylę ir spinduliuoja. Potvyniniai suardymai sukelia trumpus žybsnius, kuriuos aptikti galime. Žinodami, kiek žvaigždžių yra nykštukinėse galaktikose, galime įvertinti, kaip dažnai ten gali nutikti potvyniniai suardymai.

Sprendžiant pagal tai, kiek stebėjimų duomenų reikėjo peržvelgti, kol aptiktas AT2020neh, mokslininkai daro išvadą, jog viename kubiniame megaparseke potvyniniai suardymai įvyksta ne dažniau nei kartą per 50 milijonų metų. Ateityje panašūs stebėjimai leis šį skaičių nustatyti tiksliau, o kartu ir išsiaiškinti, kaip dažnai nykštukinėse galaktikose randame centrines juodąsias skyles.

Manoma, kad supermasyvios juodosios skylės išaugo iš tokių, tarpinės masės, pirmtakų, taigi geriau pažinę pastarųjų populiaciją galėsime geriau susigaudyti ir kaip jos davė pradžią didžiausiems galaktikų centrų monstrams.

Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

Šaltinis:

• https://www.nature.com/articles/s41550-022-01811-y
• https://www.researchgate.net/publication/365299711_A_fast-rising_tidal_disruption_event_from_a_candidate_intermediate-mass_black_hole
• https://www.eurekalert.org/multimedia/964354

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Komentarai ()