Siekdami įgyti gilesnių įžvalgų apie buboninio maro kilmę ir plitimo tendencijas įvairiais istoriniais laikotarpiais, Kanados McMasterio, taip pat Australijos Sidnėjaus ir Melburno universitetų mokslininkai atliko kruopščią ir išsamią šimtų dabartinių ir istoriniais laikais pasireiškusių maro sukėlėjų genomo sekų analizę. Jų darbas vertintinas kaip plačiausio masto tokio tipo tyrimas.

Nepaisant milžiniškos DNR technologijų pažangos ir ypač išplėtotų analizavimo metodų, tikslūs atsakymai į klausimus apie maro kilmę, evoliuciją ir plitimo tendencijas kol kas nepateikti, rašoma portale „SciTechDaily“.

Maras siejamas su dviem plačiausio masto ir daugiausia aukų pareikalavusiomis pandemijomis per visą žmonijos istoriją. Dramatiška ligos plitimo dinamika ir klausimai, kodėl vienos padermės nunyksta, o kitos atkakliai sėja pražūtį, metų metus nedavė mokslininkams ramybės.

Žurnale „Communications Biology“ neseniai pasirodęs straipsnis supažindina su McMasterio universiteto mokslininkų bandymais įminti į be galo ilgą laiką juos gluminusias mįsles. Pasitelkę išsamius duomenis ir atitinkamus analizės metodus, mokslininkai pamėgino išgauti kuo daugiau informacijos apie sudėtingą marą sukeliančios bakterijos Y. pestis istoriją.

Atliekant tyrimą buvo išanalizuota daugiau nei 600 genomo sekų, gautų iš įvairiausių pasaulio vietų ir iš įvairiausių istorinių laikotarpių, pradedant pirmuoju žinomu maro pasikėsinimų į žmogų prieš 5 000 metų, Justiniano maru, viduramžiais siautusia Juodąja mirtimi ir baigiant dabartine (arba trečiąja) pandemija, prasidėjusia XX a. pradžioje.

„Žmonijos istorijos kontekste maras vertinamas kaip didžiausio masto pandemijas sukelianti ir daugiausia mirčių pareikalaujanti nelaimė. Jei paaiškėtų, kada liga atsirado ir kas buvo jos sukėlėjų šeimininkas, gali pavykti ne tik išsiaiškinti jos kilmę, bet ir suprasti, kodėl per šimtmečius jos epidemijos kartojosi, be to, vienose vietovėse nurimdavo, o kitose, atvirkščiai – įsisiautėdavo. Galų gale, galbūt pavyktų atsakyti, kodėl nuo maro mirė šitiek daug žmonių“, – aiškina Hendrikas Poinaras, evoliucinės genetikos specialistas, McMasterio universitete veikiančio istorinių DNR tyrimų centro vadovas.

H. Poinaras vadovauja tyrimams, atliekamiems Michaelo G. DeGroote‘o infekcinių ligų tyrimų institute ir McMasterio universitete: čia jis prisideda prie Globalių sąsajų tarp pandemijų ir biologinių grėsmių programos įgyvendinimo.

Išanalizavę iš įvairių vietų gautų įvairaus amžiaus padermių genomus, mokslininkai nustatė, kad Y. pestis turimas molekulinis laikrodis pasižymi nestabilumu. Kaip tik todėl yra nepaprastai sunku nustatyti, kokiu tempu ir kokiu dažnumu bėgant laikui susidaro genomo mutacijos, o vėliau pagal tai prognozuoti jų pasireiškimus.

Kadangi Y. pestis vystosi ypač lėtai, nustatyti tikslią šių bakterijų ištakų vietą yra beveik neįmanoma.

Per keliones, prekybą ir kt. žmonės bei graužikai išnešiojo patogeną po pasaulį, taigi, jis plito sparčiau nei vystėsi genomas. Rusijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Italijoje ir Turkijoje aptiktos genomo sekos yra identiškos, nors jų pasireiškimą skiria metų metai. Štai kodėl nustatyti užkrato persidavimo maršrutą yra labai sunku.

Siekdami apeiti kylančias problemas, mokslininkai išplėtojo naują metodiką, leidžiančią identifikuoti konkrečias Y. pestis populiacijas. Šitaip pavyko išskirti penkias populiacijas ir nustatyti jų suaktyvėjimo datas. Tarp identifikuotų populiacijų yra ir ta, kuri susijusi su viena žinomiausių pandemijų, savomis ištakomis, kaip paaiškėjo, siekiančių dešimtmečiais, o gal net šimtmečiais ankstesnius laikus nei tie, kuriais datuojama Europą supurčiusi pandemija.

„Mąstant apie marą, negalima mąstyti tik apie bakteriją, – aiškina H. Poinaras. – Labai svarbus yra kontekstas. Kad taip yra, įrodo mūsų atlikta analizė ir gauti duomenys.“

Taigi, norint kuo tiksliau rekonstruoti arba sumodeliuoti ankstesnes, dabartines ir būsimas pandemijas, būtina atsižvelgti į istorinį, ekologinį, su aplinka susijusį, socialinį ir kultūrinį kontekstus.
Pasak specialisto, norint nustatyti artimiausias maro pandemijų datas, vien tik genetinių duomenų nepakanka. Šis pastebėjimas gali pasufleruoti, kur link pakreipti būsimus tyrimus, susijusius su praeities pandemijomis ir tebevykstančiais infekcijų, tokių kaip COVID-19, protrūkiais.

Šaltiniai:

• https://www.nature.com/articles/s42003-022-04394-6
• https://scitechdaily.com/plague-trackers-uncovering-the-elusive-origins-of-the-black-death/

Komentarai ()