Jekaterina Šulman — apie valdžios pasikeitimo scenarijus „po Putino“

Kaip žlunga senas režimas ir jo vietoje randasi naujas? Kas nutinka senajam elitui ir kokie šansai tokiu momentu į valdžią ateiti opozicijai? Kodėl tironijos nenuverčia protestai ir kaip elgiasi valdančioji klasė, kai valdžia silpnėja? Ko reikia demokratizacijai ir ar Putino* pasitraukimas reikš karo pabaigą? Apie tai pakalbėjome su politologe Jekaterina Šulman.

— Kaip įprastai formuojasi nauja valdžia, kai senoji išnyksta? Kokie žinomi dėsningumai?

— Viskas priklauso nuo dviejų aplinkybių: kokia buvo ankstesnė valdžia ir kokiomis sąlygomis, kokiu būdu, režimas pasikeitė. Iš plačios režimų statistikos galime nustatyti režimų transformacijos dėsningumus. Šia tema besidomintiems, rekomenduoju klasika tapusį Barbaros Geddes veikalą „Autocratic Breakdown and Regime Transitions: A New Data Set“ (2014), kuriame pateikiama plati statistinė informacija apie įvairių tipų režimų kaitą smurtiniu ir nesmurtiniu būdu.

Tokia personalistiška autokratija, kaip Rusijoje, statistiškai dažnai pasikeičia kita personalistiška autokratija.Tai nėra toks režimo tipas, kuris, kaip sakoma, lends itself readily to democratization [lengvai demokratizuojasi]. Kur kas lengviau demokratizuojasi partiniai režimai, ir, kaip bebūtų keista, netgi karinės autokratijos režimai, vadinamosios chuntos — technine prasme.

Politologija chuntas, kaip bebūtų keista, vertina gan pozityviai, nes jos egzistuoja vidutiniškai gan neilgai, 5–7 metus, ir ganėtinai dažnai valdžią perduoda demokratiškai išrinktai vyriausybei.

Tačiau pasakytina, kad režimų statistinis vienetas kaip suprantate — vienas režimas arba viena šalis. Todėl šioje statistikoje didžiąją dalį užima Lotynų Amerikos, Pietų Azijos, Šiaurės Afrikos šalys. O ten armijos dažnai būna labiausiai išsilavinusi ir labiausiai vesternizuota visuomenės dalis, kariniai perversmai vyksta dėl kokios nors ankstesnės personalistinės autokratijos neefektyvumo, ir šie kariškiai save mato ne kaip saugotojus, kas mums įprasčiau, o atvirkščiai, kaip savotiškus progreso pasiuntinius. Todėl jie sako: „Mes dabar išgelbėsim tėvynę nuo aiškios bėdos, įvesime tvarką, o paskui piliečiai rinkimuose lai renkasi, ką panorėję“.

Be to, šios mažos šalys dažnai būna gan priklausomos nuo išorinės pagalbos. O tiek tarptautinių organizacijų statutuose (pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fonde), tiek ir Amerikos įstatymuose yra straipsnių, draudžiančių materialiai padėti neteisėtai vyriausybei. Todėl jos skuba pavaizduoti kokį nors teisėtumą, kad galėtų pasakyti: štai, pas mus rinkimai, viską atlikome padoriai, dabar ir mes demokratai, todėl, prašau, atlikite kokį nors tranšą.

Ši pastaba, manau, būtina, kad neglaustume statistinių duomenų prie savo skaudamų vietų. Mūsų skauduliai kiek kitokie ir gydomi kitaip.

Tačiau visgi personalistines autokratijas išties dažnai pakeičia kitos personalistinės autokratijos. Negana to, personalistiški autokratai valdžią savanoriškai perduoda itin retai, todėl šansas, kad jie kabinetą paliks pirmyn kojomis, gan didelis. O uždarose politinėse sistemose būna sunku atskirti natūralią mirtį nuo dirbtinės. Todėl daryti prielaidas, kad tos ar kitos tautos tėvas mirė sava mirtimi nuo senatvės, natūralių priežasčių, ar visgi pagelbėjo bendražygiai — sudėtinga. Toks įvykis gan greitai apželia įvairiausiomis legendomis.

Tačiau jeigu personalistinę autokratiją pakeičia demokratinis režimas, autokrato šansai pasitraukti gyvam ir netgi nesėsti, o pavyzdžiui, išvykti, gerokai išauga. Politikos istorijoje tokių atvejų irgi esama.

— Kaip dažnai pokyčiai įvyksta revoliuciškai?

— Bendra taisyklė tokia: dramatiški scenarijai, kai stalas visiškai apsukamas, ankstesnis elitas nuverčiamas, režimas pakeičiamas jėga — tai yra revoliuciniai scenarijai — gan reti. Tai nereiškia, kad jų niekuomet nebūna. Tačiau jie nėra dažniausi.

Labiausiai paplitęs ne toks vaizdingas ir gražus scenarijus – vienas ar kitas politinis režimas išeikvoja savo resursus, tai yra, susidaro situacija, kurią gerai aprašė V.I. Leninas. Apačios nebenori gyventi kaip seniau, viršūnės nebegali valdyti, kaip seniau.

Ką reiškia „viršūnės negali“? Paprasčiausia tokios valdžios krizės ar elito skilimo forma: nurodymai duodami, tačiau nevykdomi. Vienas, du, trys — nieko neįvyko. Administracinė disfunkcija kaupiasi. Tai galima praleisti kartą, du ar net tris. Premjero Mišustino dėka turime puikiausią statistiką, rodančią kaip įvairios žinybos nevykdo prezidento nurodymų: tokį tyrimą jis užsakė 2020 metais. Stengėsi suprasti, kiek vykdomos ar nevykdomos rezoliucijos, prezidento nurodymai, kurie eina skersai ar virš įprastos biurokratinė dokumentų apykaitos.

Gautas ganėtinai įdomus nedisciplinuotų žinybų sąrašas: jis sutampa su sąrašu žinybų, kurios neeilinėse tiek 2020-ųjų, tiek ir 2022 metų situacijose pasirodė efektyviausios. Finansų ir Ekonominės raidos ministerijos neklauso, ką kalba prezidentas. Jos mažne 70％ tų nurodymų tiesiog ignoruoja. Labiausiai disciplinuotos žinybos — Teisingumo ministerija ir „Roskosmos“. Įžvelgiu savotišką atvirkštinę koreliaciją tarp paklusnumo ir gebėjimo veikti protingai.

Taigi, kažkokius atskirus neįvykdomus nurodymus galite ramiai praleisti, ypač, jei esate didelė biurokratiška mašina. Netgi garsieji „gegužės įsakai“, nacionaliniai projektai nebuvo realizuoti taip, kaip buvo sumanyti, ir nieko: išsilaikymą valdžioje — pagrindinį ir vienintelį autoritarinio valdymo tikslą — tai nelabai veikia.

Tačiau šie neįvykdymai kaupiasi. Ypač negerai, jei ką nors kalbate viešai, o tai paskui nerealizuojama.

— Ką šiuo atveju reiškia „kaupiasi“, iki kokios ribos?

— Kurioje vietoje kiekybė pereina į kokybę, sunku pasakyti. Tačiau ateina momentas, kai elitas, interesų grupė, pradeda suprasti, kad kyla grėsmė jų elitinei padėčiai. Kad jiems status quo laikytis pavojingiau, nei jo keisti. Tai vyksta keliose galvose tuo pat metu. Tokie sąmokslai, XVIII amžiaus tipo suokalbiai, kai sąmokslininkai susitinka prie žvakių ir „tylomis apnuogina caržudišką kinžalą“, kaip rašė Puškinas.

Įprastai šis nepasitenkinimas būna difuziškas. Bendras supratimas, kad vieni laikai baigiasi, prasideda kiti, ir šiuo nauju laiku reikia kažkaip surasti sau vietą. Kas vyksta lygiagrečiai? Toks supratimas randasi, kuomet valdžia silpnėja. Ir tie, kas šią valdžią įkūnija, ima nerimauti. Kur ia višta, o kur kiaušinis, vėliau suprasti būna sunku. Tačiau kažkas tokio, ne visai suvokiamo, tačiau juntamo, vyksta.

— Tai „viršūnės“, o ką „apačios“?

— Apačios nenori gyventi po senovei. Ką reiškia nenori? Sovietinėje istoriografijoje tai įprastai aprašoma kaip „persipildė liaudies kantrybės taurė“. Iš tiesų liaudies kantrybės taurė bedugnė. Tačiau pasirodo kažkoks pojūtis, kad valdžia „ne ta, kokia anksčiau“. Kažkaip apsilpo, mūsų neapsaugo, ir pati nemaitina, ir maitintis neleidžia. Tas pats, kas ir elite, pojūtis, kad pokyčiai suteiks daugiau prasmės, nei ir toliau gyvenant kaip dabar.

Arba dar tiksliau: gyventi kaip dabar nebepavyksta. Ir laikytis šio dabartinio gyvenimo — blogiau. Ne pavojingiau, kaip elitui. Elitas galvoja rizikos terminais. Paradoksalu, bet apačios, liaudis, rizikos terminais nemąsto. Jie galvoja maždaug taip: „Dabartinis gyvenimas kažkoks bjaurus, tikriausiai, nuo pokyčių mums veikiau bus geriau, nei blogiau“. Tai gali pasireikšti kažkokiomis ekstremaliomis nuotaikomis, tokiomis, kaip „nėra ko prarasti“. O gali pasireikšti ir pragmatiškesnėmis nuotaikomis: reikėtų paieškoti kažkokių kitų kelių. Grubiai tariant, nemoka algos darbe — reikia kitaip užsidirbti. Parduotuvėse nėra produktų — reikia darbuotis darže. Štai tokia išgyvenimo strategija. Jie ne protestuoja.

— Tačiau protestai juk svarbu?

— Protestai, kaip liūdnai (ir pasakyčiau, netgi amoraliai) tai beskambėtų, prasideda, kai žmonės pradeda suprasti, kad protestai mažiau baudžiami, nei buvo vakar. Tironija nenuverčiama masiniais pasipiktinimais. Tironija iš pradžių silpsta, o paskui žmonės pradeda suprasti, kad va, dabar gi galima ir pasipiktinti. Paskui naujas režimas, pakeisiantis šią tironiją, panorės save legitimuoti ir pasakys, kad jį pagimdė revoliucija, kad jis atėjo reikšti liaudies pasipiktinimo. Kad tai buvo masinis judėjimas. Nes labai sunku savo legitimumą kildinti iš to, kad kažkokie, „riebūs katinai“ nusprendė, kad juos pradėjo prasčiau maitinti ir todėl reikia kažką pakeisti.

Ta tema primygtinai rekomenduoju Danielio Treismano straipsnį „Demokratija per klaidą“. Ten nagrinėjami šimtų šalių demokratizacijos scenarijai per daugiau nei šimtą metų. Ir pasirodo, kokia nedidelė dalis demokratizacijos įvyksta dėl valdžios ketinimo ką nors demokratizuoti. Dažniausiai tai vyksta dėl priežasčių aibės, kurių pavadinti kaip nors kitaip, nei chaotiškomis, negalima.

Planavo reforma sustiprinti savo valdžią — vietoje to valdžia nusilpo. Surezgė karą savo populiarumui padidinti — karas ne ten pasuko. Elitui tai visai nepatinka: pinigų mažiau, o apetitai nemenksta. Arba: netikėtai pasimirė vadovas — jo įpėdiniai susiriejo tarpusavyje.

Taip visi šie įvykiai, grįžtant prie jūsų klausimo, gali lemti demokratizaciją, o ne naują autokratiją.

— Kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad po režimo pasikeitimo rastųsi demokratija?

— Čia klausimas geram lekcijų kursui. Bendriausias politikos mokslui žinomas atsakymas yrs toks: demokratizacija randasi, jeigu yra ar atsiranda grupės, kurioms būtina tarpusavyje susitarti.

 

 

Jeigu yra vienas nugalėtojas, kuris gauna viską — demokratizacijos nebus. Vienas vadas pakeis kitą vadą.

Po Mamajaus vis tas pats Mamajus, kaip pas Nabokovą, jokios prasmės. Turi atsirasti kompromisų erdvė. Arba, jei tai skamba skamba jums pernelyg pakiliai, — prekybos erdvė. Jeigu yra grupės, kurios tarpusavyje prekiauja, — jos nejučiomis, ir netgi nežinodamos šio žodžio, tampa demokratizacijos agentais. Jeigu ne, tai ne.

Deja, kaip tai pasiekti, atsakymo nėra. Tačiau bendras principas yra, kad monopolizacija — politinio proceso mirtis. Diversifikacija, įvairovė — šansas. Ne garantija, tačiau bent jau galimybė. Visi tyrimai to, kaip uždaro priėjimo tvarka pasikeičia į atviro priėjimo (pasak Douglasso Northo), sutaria, kad tai įvyksta, kuomet sutariama, kad reikia tarpusavyje derėtis. Kai yra keli žaidėjai.

Dėl to gerai būtų išvengti tokios padėties, kuri buvo suformuluota naujosios mūsų istorijos aušroje, kaip „demokratija — tai kada valdžioje demokratai“. Demokratija — tai kada visos valdžios neturi niekas. Tai, ypač su mažai efektyviomis autokratijomis prasikamavusioms tautoms, skamba kažkaip nepatraukliai. Norisi, kad į valdžią ateitų geri žmonės ir pagaliau, nieko nevaržomi ir niekieno nesustabdomi, įvestų gerą tvarką. Deja, matome, kuo tai baigiasi.

Todėl daugmaž sėkmingos pastarojo meto demokratizacijos neatrodo tvarkingos. Jose neišvengiama derėjimasis, taip pat ir (sakyčiau netgi — labiausiai) su ankstesnio režimo interesų grupėmis. Tad idėja visus liustruoti, kas dešimtą – sušaudyti ir amžiams kiekvieną „Vieningosios Rusijos“ partijos narį išguiti iš viešosios erdvės tiesiu taikymu atves prie Irako scenarijaus. Uždraudė „Baas“ partiją, išformavo ginkluotąsias pajėgas. Ką jie padarė? Jie nuėjo ir organizavo IGIL. Žinoma, situaciją Artimuosiuose Rytuose, kur ji visada sudėtinga, apibrėžiau labai supaprastintai. Tačiau kartais naudinga pažvelgti į ją ir iš paukščio skrydžio.

Kaip į priešpriešą jam žvelgiame į „Tuniso kvartetą“, kuris savo laiku gavo Nobelio taikos premiją. Vienintelė „Arabijos pavasario“ šalis, kuri vargais negalais demokratizavosi. Ir dabar ten viskas ne kaip per sviestą, bet lyginant su kaimynais, Tunisas atrodo padoriai. Kas buvo derybų proceso dalis? Ankstesnė valdančioji partija. Kas buvo „Tuniso kvarteto“ nariai? Teisininkai, profesinės sąjungos, kitos tokio tipo organizacijų sąjungos.

Mūsų atveju nesunku įsivaizduoti, kai kokie nors Federaliniai advokatų rūmai ateis į tą patį derybų procesą, o jiems pasakys: „O jūs gi SKO palaikėte, gi jūs kažką ne tą medaliu apdovanojote!“ (Jie, tiesa, savo laiku ir mane medaliu apdovanojo. Tačiau ir kitus, tarkime kukliai, mažiau simpatiškus žmones — irgi). „Mes jus išvysime iš derybų proceso ir derėsimės tik su tais, kas iš anksto mums pritaria“. Tai nėra derybos. Taip joks visaliaudinis konsensusas nepasiekimas.

— Ar žvelgiant į tai, kas vyksta Rusijoje, yra šansas, kad toks demokratizacijos scenarijus realizuosis?

— Iš kur traukti nacionalinį elitą? Tokį išmintingą, tokį pakantų, tokį toliaregį ir taip savo tautą mylintį, kuris gebėtų tai sukonstruoti — tai, aišku, didelis klausimas. Tačiau mes turėtume ne prikaišioti piliečiams jų moralinius trūkumus, o visgi stengtis išaiškinti šia tema padarytus politikos mokslo atradimus.

Guostis galima nebent tuo, kad ne vieni mes tokie nelaimingi. Iš tiesų demokratija — didelė istorinė išimtis. Dabar tai yra paplitęs, tačiau dar ne dažniausias politinio režimo tipas. Žemės gyventojų dauguma tebegyvena, geriausiu atveju, hibridinio tipo politiniuose modeliuose. Tai yra, autokratijose su imitacinėmis institucijomis. Dažniausiai tai yra jūsų geriausias variantas, laimingiausias bilietas.

Visiškose demokratijose, full democracies, gyvena ne tiek daug žmonių, ir dauguma iš jų – skandinavai. Jiems kažkodėl tai pavyko. O taip pat kanadiečiai, naujazelandiečiai ir australai. Kiti gyvena visokiausiuose, nesinori sakyti subjaurotuose, tačiau tokiuose mišriuose modeliuose. Na, ir kažkaip stengiasi make the best of it.

Iš tiesų nereikia aukštai užkelti reikalavimų. Politinis režimas, kai piliečių neplėšia ir nežudo, — geras politinis režimas. Arba, tarkime taip, plėšia ir žudo ribotai. Todėl, jei lūkesčius nuleisime, galbūt, pavyks sukurti kažkokią realistiškesnę politinę taktiką.

— Kalbant apie procedūras ir institutus, tai kaip galėtų atrodyti naujo režimo formavimas Rusijoje? Ar turi būti priimama nauja Konstitucija, kaip rengti naujus rinkimus, jei tokia galimybė staiga atsirastų?

— Nelabai šaunu, jei ankstesnė valdžia nuverčiama jėga. Tai padidina autoritarinio scenarijaus pasikartojimo tikimybę. Juk skamba patraukliai: dabar kruviną tironą savo raumeninga ranka nuversime, juk jis nusipelnė viso ko blogiausio. Tai tiesa, nusipelnė. Bet ar nuo to bus jums lengviau paskui? Teisingumo jausmas tuo momentu bus patenkintas, bet toliau, jei politiniuose procesuose naudosite prievartą, tai didinsite šansus, kad prievarta politiniuose procesuose bus panaudota ir ateityje.

Jei nesinori gąsdintis Kadafio pavyzdžiu, tai prisiminkime mūsų 1993 metus. Nepaisant viso nesimpatiškumo žmonių, kurie 1993 metais sėdėjo Baltuosiuose rūmuose, šaudyti į juos iš tankų nereikėjo. Reikėjo su jais kažkaip derėtis. Ant tų Baltųjų rūmų griuvėsių mes išauginome superprezidentišką Konstituciją, kuri paskui apžėlė visokiais naujais ūgliais, lapeliais ir vaisiais, kaip nuodingasis ančiaras geibioje ir skurdžioje dykumoje. Iš to nieko gero.

Todėl, jei galima ant žibintų nekarti ankstesnio elito, — geriau nekarti. Ne todėl, kad mums gaila jo ar kad jis nenusipelno būti pakartas, o todėl, kad bendrapiliečiams nerodytume netikusio pavyzdžio. Jie ir taip pripratinti prie kraujo. Ir taip jau daugybę žmonių praginta per nebaudžiamo ir skatinamo smurto patirtį. Tai blogiausia, kas su jais nutiko. Tai labai bloga patirtis. Ir mums su tuo bus reikalų.

Kalbant apie techninius valdžios keitimosi būdo aspektus, arba tiksliau, kaip įsitvirtina nauja. Yra neišvaizdus, nuobodus biurokratinis scenarijus. Veikiantis prezidentas kažkur dingsta (nesiimsime tikslinti), premjeras tampa einančiu jo pareigas, per 90 dienų paskelbiami rinkimai. Per tą laiką, tiksliau, per daug trumpesnį laiką, valdantis elitas privalo susitarti, kas bus jų kitas kandidatas. Ir tas kitas kandidatas pateikiamas to paties plebiscitinio tipo aklamaciniams rinkimams, kokie yra ir dabar. Visi susitarė, piliečiai demoralizuoti, pavargę, įbauginti, nori, kad nuo jų atstotų. Sako: ačiūdie, kad jūs tarpusavyje bent kažkaip susitarėte, mes su viskuo sutinkame.

Šio susitarimo proceso metu kai kas iškrenta per langą. Tačiau ne masiškai. Kai kas ūmai mirtinai sunegaluoja. Kažką paskiria Berija, kruviniausiu iš kruviniausių budelių, ir aidint aplodismentams, sušaudo rūsyje. Po to susitaria: okei, išgujome tą niektauzą (kaip „Meistre ir Margaritoje“), o mes, likusieji, dabar daugiau mažiau geri ir kits kito nebežudome. Neįsileidžiame naujų ekstremistų, mes su jais valdžia nesidaliname, tačiau sudarome sutartį, panašią į tą, kokią tarpusavyje sudarė Politbiuras 1953 metais.

Paskui išeina koks nors Nikita Sergejevičius Chruščiovas, kuris sako: „Aš dabar viršininkas“. Jis neišvengiamai pradeda savo kelią valdžioje nuo liberalizacijos. Tas netgi Uzbekistane vyksta. Amnestija, siekiant susitarti su išoriniu pasauliu, išleidžiami kokie nors politiniai kaliniai, atšaukiami kokie nors represyviausi įstatymai, bent jau kalbama „apsikabinkime galiausiai visi ir gyvensime taikiai“. Ir toliau bandymas derėtis su išoriniu pasauliu, kad būtų nuimtos labiausiai smaugiančios sankcijos. Teisingumo jausmas nepatenkintas, nuostabioji ateities Rusija neprasidėjo, ta pati „Vieningoji Rusija“ sėdi parlamente, tačiau bet kokio valdymo pradžioje atsiveria langelis.

Toliau daug kas priklauso nuo visuomenės, politiškai aktyvių piliečių, išlikusių, išgyvenusių struktūrų. Tai momentas, kai sakote arba „Ne, aš tame nedalyvauju, man tai nepakankamai padoru, aš palauksiu, kol bus labiau morališkai priimtinos sąlygos“. Arba sakote: „Davė pirštą — nukąsim ranką. Atsivėrė orlaidė — įkišim kokį mietą, kad ji neužsivertų. Lįsime ten visi, dalyvausime“.

Tai vienas iš scenarijų. Galimas ir kitas scenarijus, trečias, ketvirtas, penktas. Kaip suprantate, prognozuodami mes tik siūlome tikėtinus scenarijus. Nė vienas iš jų nėra neįmanomas, jeigu įmanomas fiziškai. Tai verta atsiminti.

Kitas variantas: naujas vadas, siekdamas įgyti didesnę paramą, nei tiesiog į prezidentus jį iškėlusių penkių išminčių susitarimą, užsinori pasiremti kokiais nors visuomeniniais poreikiais ir sako: „Gerai būtų Konstitucinį susirinkimą sušaukti, konstitucinę reformą atlikti“. Arba sako: „Ant brangiojo Vladimiro Vladimirovičiaus kapo prisiekiame ištikimybę jo priesakams“, tačiau eina ir daro kažką savaip, nesikreipdamas į liaudį. Tačiau į liaudį ar atskiras grupes jis gali norėti kreiptis būtent todėl, kad jis neturi stabilaus legitimumo. Tai gali būti šansas.

Aš suprantu, kaip tai atrodys, kai tokiame amplua išlįs koks nors Dmitrijus Anatoljevičius Medvedevas, ir reikės sakyti: „Bendrapiliečiai, susitelkime visi aplink Dmitrijų Anatoljevičių, padėkime jam atlikti reformą“. Toks pasiūlymas neatrodys labai patraukliai. Tai aptarti reikia dabar, kad paskui, tą labai trumpą politinį periodą, nebūtų pasimetimo, kai viskas dar skysta, dar plastiška, betonas dar nesustingo, orlaidė neužsivėrė, visi neužsėdo savo vietų dar trims dešimtims metų.

Galbūt, vėl nieko nepavyks. Pasikartosiu, statistiškai, didelė tikimybė, kad po vieno autokrato bus kitas autokratas. Todėl politologai taip nemėgsta personalistinių autokratiją. Jos nekuria institutų. Ant jų kapelio niekas neauga.

— O kokia galimybė, remiantis turima patirtimi, į naują valdžią pakliūti žmonėms, tiesiogiai opozicionavusiems ankstesniam režimui? Kuris juos persekiojo, sodino į kalėjimą ir t.t.? O emigravusieji turi kokią nors galimybę grįžti ir užimti kokią nors vietą?

— Sėdintys kalėjime dalyvauti galės, jeigu juos iš kalėjimo paleis. Emigrantai galės dalyvauti, jeigu sugrįš. Nieko nebandant, tikrai nieko padaryti nepavyks. Nors atvažiavus, galima nesunkiai ir su galva atsisveikinti. Pradinis valdžios keitimosi etapas gali būti itin neišvaizdus.

Tiesa, tokiais periodais elito grupės užsiima viena kitos graužimu, o ne kovoja su erezijomis, joms tai nerūpi. Šiuo momentu pavojinga būti itin arti. Vėl gi, galima iš lango išsiversti. Tačiau elito grupių narių mes nesigailėsime. Jie yra arti, jie ant tų palangių susėdo, štai jie ir kris. Tai jų rizika. Mūsų rizikos kitos, mums privalo rūpėti jos.

Šis „nesukietėjusio betono“ periodas bent jau suteikia galimybę pabandyti kažkaip sudalyvauti. Galima nieko negauti, skubotu bendradarbiavimu su valdžia, kuri ims deklaruoti ankstesnės valdžios perimamumą, galima pražudyti savo reputaciją. Lig tol sėdėjai emigracijoje, toks įstabus, visi tave mylėjo. Paskui atvykai, užsirašei į kokią nors visuomeninę tarybą, vienas, du, trys — ir štai tu jau simpatizuoji karui.

Mano požiūriu, karas, būtent šis karas, labai asmeniškai susietas su lyderiu. Tai jo žygis, ne kieno nors kito. Todėl, manau, kai jo neliks, visa tai gan greitai nutildys. Jei nepraeis tiek laiko, kad nutildyti jau bus sunku, nes visi pasienio rajonai jau bus įsitraukę į visų karą prieš visus. Ten bus Somalio tipo pasienio nestabilumas. Siena, kurios valdžia negali išlaikyti, kuri rimtai nesaugoma. Kažkokios šen bei ten klajojančios gaujos. Ar tai paplėšikauti, ar tai vėliavą iškelti. Tai scenarijus „nieko gero“. Tuomet šį karą pabaigti bus sunku, nes nebus ko nors, kam būtų galima pasakyti: „Viens du, stop, aplink, žengte marš“.

Jei visgi laiko praeis ne tiek daug ir valdymo likučiai liks, visa tai pabaigti bus ganėtinai paprasta. Kad tik noro būtų. Nuo laiko labai daug priklauso. Tačiau negaliu pasakyti, kad štai, va, vieni metai dar apgręžiama, o štai trys — jau nebe. Arba keturi, penki, aštuoni metai. Čia tikslaus mato nėra. Mes tai pajusime.

Komentarai ()