Martynas buvo žmogus su tam tikra nuotykių patirtimi, nors dar neturėjo nė vieno žilo plauko, bet jo akys rytą vakarą jau žvelgė beveik visada blaiviai, o širdis buvo atvira miestui ir pasauliui.

Jį labai paveikė momentinė skaitytojų pagalba – dar jam nei kodu, nei uždaru kodu tos pagalbos neprašius.

Primename, kas ten jį taip palietė.

Pirmiausiai, atrodo dar pirmajame danguje, visi Pono Dono, skambiu vardu Šimtas Milijardų, dalikliai – jų buvo ir dabar tebėra

144,

buvo greitai gražiai patalpinti į dvi saugyklas taip, kad ir vienoje, ir kitoje saugykloje esančių daliklių suma buvo – ten ir ten – vienoda.

Tai šitaip dėjosi pirmajame danguje.

Vėliau – nepatogu net užsiminti – visai nejučia, it vėjelio dvelkimas švelnus, iškilo dangiškumo lygio kėlimo į dar aukštesnes padanges reikalai – mat sužinota, kad virš pirmojo driekiasi antrieji dangūs.

Tranzitas į antruosius dangus dar nebuvo toks brangus – jis buvo susijęs su tokiu Pono Dono, skambiu vardu Šimtas Milijardų, visų 144 daliklių talpinimu į dvi saugyklas, bet dabar taip, kad ir vienoje, ir kitoje saugykloje jų būtų po lygiai – griežtai po 72 – ir kad daliklių suma abiejose saugyklose būtų, suprantama, vienoda.

Tokia buvo hipotetinė tranzito į antruosius dangus sąlyga.

Kas įvyko?

Įvyko štai kas. Martynas ne kur kitur, o mūsų portale buvo stichiškai supažindintas su tokia, regis, absoliučia sėkme nešančia procedūra.

Įsivaizduokite, kad abi saugyklos yra tuščios. Tada griebiam patį didžiausią Dono Šimtas Milijardų daliklį, arba jį patį, griebiame

100 000 000 000

ir pasiučiame į pirmąją saugyklą.

Po to į antrąją saugyklą siučiame kitus Dono daliklius tol, kol jų masė, atsiprašome, suma nesusilygins arba neviršys pirmosios saugyklos daliklių (pradžioje, suprantama to vienintelio, bet didžiausiojo) dydžio.

Kai tik antroji saugykla susilygina arba persveria pirmąją, ten siųsti daliklius nustojame, dabar juos toliau talpiname į kitą kol ten suma vėl susilygins arba persvers ir taip toliau, kol viskas bus išskirstyta per tas dvi talpyklas, kad ir kažin kas.

Kai jau viskas buvo išskirstyta, paaiškėjo du nuostabūs dalykai:

1. Daliklių suma abiejose saugyklose – čia tai bent! – pasirodė esanti vienoda. Tai dar nebuvo visas gražumas. Faktas, kuris irgi stulbino Martyną, buvo tas, kad vienoje talpykloje – toje, į kurią buvo pakliuvę dalikliai

2 kartu su 8,

buvo

73

Pono Dono dalikliai, o kitoje, toje, kur lemtis pasiuntė daliklį

10,

jų, daliklių, buvo 71.

Taigi situacija tokia: vienur 73 dalikliai (kur 2 su 8), o kitur 71 (kur 10) – o sumos lygios.

Dabar jau ir aš sugalvočiau, ką daryti – taip ir įvyko – perkelkim 2 su 8 į kitą saugyklą iš ten paimdami 10 ir padėdami, kur reikia.

O dainoje be žodžių dvelkia priedainiu, kad 2 su 8 – tai 10.

Ir bus abiejose pusėse po 72 daliklius, ir bus sumos abiejose pusėse lygios.

Reta tokio nežmoniško aiškumo ir dangiškos harmonijos išsiliejimo valanda.

Ir taip gal visi ir šiandien būtų likę tauriai toje harmonijoje sustingę, jeigu nebūtų paaiškėję, kad kažkur dar truputį aukštėliau – ar net gerokai aukščiau yra tretieji dangūs, o trečiųjų aukštybių reikalai yra visai subtilūs ir prabangūs.

Ten pasienio kontrolė nemenkesnė, kaip keliantis iš Gibraltaro į Afriką, nors ją ir toliau vykdo Mūzos Aritmijos tarnyba.

Iš ten nieko nepešę yra grįžę tokie ponai, kaip donai Kvadrilijonas ir – baisu net sakyti – Kvintilijonas.

Kažko jie ten nepasakė, gal juokais su(si)painiojo – ir tarė jiems ne švelnioji Mūza Aritmija – ir nors tu ką.

Na, bet gal čia viskas tik fantazijos, ar aritmetinis breikas.

Žodžiu, nuotaikos kuluaruose buvo dar optimistiškos, bet tvirta nuomonė buvo tokia, kad ten juokai baigiasi. Na, o jei jau taip, tai visai įdomu, o jei visai įdomu, tai kaip ten iš tikrųjų yra?

Seni Martyno draugai, Aritmijos valstybės statistiniai kurjeriai Tomas ir Džeris sužinojo, kad ten yra taip:

Ten tame – jau rūmus primenančiame – pasienio punkte praleidžiama tokiu režimu:

1. Rodo kraupiai didelį – mes nejuokaujame! – skaičių ir tuoj liepia jį perskaityti, suprask, pasakyti jo vardą.

Jeigu kas to vardo iškart nepasako, tai kalba tuo ir baigiasi – transportas atgal veža dieną-naktį.

2. O jeigu pasako, tai vėl ta pati giesmė, vėl tas pats darbas: parodo dvi daliklių saugyklas – vieną kairėje, kitą dešinėje – ir vėl reikia daliklius po lygiai patalpinti į abi saugyklas ir kad jų sumos būtų lygios.

Tomas ir Džeris dar pranešė, kad rodomi skaičiai retai kada turi mažiau kaip po 20 nulių ir tuojau prašo pasakyti, kiek jie turi daliklių – atsakymui į tą klausimą skiriama kokių 13 sekundžių.

Martynas kelionės išvakarėse – dangūs nedangūs – emociniai kaštai brangūs, ilsėtis reikia, prigulė pailsėti. Sapne jis išvydo skaičių

100 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000.

Ir jis tuoj suprato, kad miegai baigėsi ir jam tuoj reikės:

1. Kreiptis į tą skaičių jo vardu ir, neduok Dieve, ką nors supainioti.

2. Per 13 sekundžių pasakyti, kiek daliklių turi tas vienetas, trisdešimt
penkių nulių lydimas.

3. Ir, žinoma, kaip visada, tas pats baigiamasis akordas:

Štai dvi talpyklos – viena dešinėje, kita kairėje – patalpinkite juos visus į tas
dvi talpyklas taip, kad būtų griežtai po tiek pat daliklių kiekvienoje talpykloje ir dar kad kiekvienoje talpykloje būtų, žinoma, vėl vienoda ir tų visų jos daliklių suma.

O Dangau, ko tik mūsų Gyvenime neklausia!

Ir ko tik Žmogus Žemėje dėl Dangaus (ar į Dangų) nepakelia!

P.S. Verta pastebėti, jog tai bus pats geriausias Sankt Peterburgo matematikos varžytuvių 6-tos klasės (taip, taip, šeštos - ir ne kitos) uždavinys. Tačiau panašu, jog liko nebaigtas. Tad gal mūsų skaitytojai jį įveiks?

Komentarai (7)