Norint sumažinti genų redagavimo gydymo išlaidas ir įvykdyti pažadą pagerinti žmonių sveikatą, reikia reglamentavimo ir naujų intelektinės nuosavybės įstatymų.

„Norime pasiūlyti deoksiribonukleorūgšties (DNR) struktūrą“, – 1953 m. Nature žurnale rašė Jamesas Watsonas ir Francisas Crickas (J. D. Watson ir F. H. C. Crick Nature 171, 737–738; 1953). „Ši struktūra turi naujų savybių, kurios yra labai svarbios biologiškai.“

Per 70 metų nuo šių garsių žodžių paskelbimo mokslininkai įdėjo daug pastangų, kad atskleistų šias savybes ir panaudotų jas medicinoje. To rezultatas yra supratimas apie genetines ligų priežastis ir daugybę jų gydymo būdų.

Po septyniasdešimties metų pasaulis taip pat galės pažvelgti atgal į 2023-uosius kaip į orientyrą. Šiais metais gali būti suteiktas pirmasis terapijos, paremtos CRISPR-Cas9 genų redagavimu, leidimas, kuris apima DNR koregavimą organizmo nereprodukcinėse (somatinėse) ląstelėse. Genų redagavimas leidžia mokslininkams (ir netrukus gali leisti gydytojams) pakeisti tikslinius genomo regionus, galbūt „pataisant“ genus, kurie sukelia ligas. Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės reguliavimo institucijos vertina terapiją, kuri taiko šį metodą pjautuvinės anemijos gydymui, ir sprendimas gali būti priimtas per artimiausius kelis mėnesius.

Tačiau net ir didėjant tokiai pažangai, mokslininkai nerimauja dėl būsimo genų redagavimo – taip pat kitų, labiau nusistovėjusių, genų terapijos formų – vaidmens gydant ligas. Šiuo metu genų terapija turi akį rėžiančias kainas, todėl daugeliui yra nepasiekiama. Aukštos kainos gali sumažinti vyriausybės finansuotojų norą mokėti už genų terapijos tyrimus. O tai savo ruožtu apsunkintų mokslinių tyrimų institucijas, norinčias pritraukti geriausius talentus į šią sritį. Mokslininkai, ypač sveikatos ekonomistai, turi skubiai bendradarbiauti su pramone ir vyriausybėmis, kad surastų prieinamesnį finansavimo modelį.

Milijonus kainuojantis gydymas

Greitas CRISPR-Cas9 kelias į kliniką buvo nutiestas daugelį metų besitęsiančia nuolatine genų terapijos formų pažanga, kuri naudoja virusus genams perkelti į ląsteles. Per pastarąjį dešimtmetį reguliavimo tarnybos patvirtino keletą tokių genų terapijų, pavyzdžiui, CAR-T-ląstelių terapiją, kuri imunines ląsteles kuria vėžiui gydyti. Dar šimtai genų terapijos būdų yra klinikiniuose tyrimuose.

Šios terapijos paprastai kainuoja maždaug 1 mln. JAV dolerių už vieną gydymą, o dar daugiau, kai atsižvelgiama į jų administravimo išlaidas, pvz., buvimą ligoninėje ir procedūras, reikalingas ląstelėms izoliuoti ir manipuliuoti. Praėjusiais metais JAV maisto ir vaistų administracija patvirtino pirmąją genų terapiją, skirtą gydyti hemofiliją B – genetinę ligą, pažeidžiančią kraujo krešėjimą. Vieno gydymo kaina yra 3,5 milijono JAV dolerių, todėl gydymas, vadinamas Hemgenix, yra brangiausias vaistas pasaulyje.

Genų terapijos kūrimas ir gamyba kainuoja brangiau nei labiau nusistovėję gydymo būdai, pagrįsti mažų molekulių vaistais. Tačiau genų terapija taip pat gali nešti viltį pasveikti, išlaisvinant recipientus nuo ilgalaikės priklausomybės brangiems vaistams ir hospitalizavimo rizikos. Yra teigiančių, kad tai pateisina dideles išlaidas: jei terapija gali sutaupyti milijonus tolimesniame gydyme, pradinės išlaidos vis tiek sutaupytų pinigų. Galų gale, laikui bėgant, tradicinio gydymo išlaidos didėja: pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose pjautuvine anemija sergančio žmogaus iki 64 metų amžiaus gydymo kaina siekia 1,7 mln. (K.M. Johnson ir kt. Blood Adv. 7, 365–374; 2023).

Net ir turtingose šalyse sveikatos priežiūros sistemos nėra pakankamai aprūpintos padengti dideles pradines išlaidas, susijusias su genų terapija. 2021 m. terapijos kūrėjas Bluebird Bio Somervilyje, Masačusetso valstijoje, atšaukė planus Europoje parduoti β-talasemijos – kito kraujo sutrikimo – genų terapiją, nes nepavyko susitarti su Europos valdžios institucijomis dėl kainos. Ji teigė sutelksianti savo pardavimo pastangas į Jungtines Amerikos Valstijas, kur vaistų kainų reguliavimas buvo palyginti mažas.

Tačiau net ir Jungtinėse Amerikos Valstijose išlaidos yra svarbios. JAV sveikatos draudimą dažnai subsidijuoja darbdaviai, o kai kurie jau teigia, kad kitais metais tikriausiai apribos genų terapijos aprėptį, sako Stevenas Pearsonas, Klinikinės ir ekonominės apžvalgos instituto prezidentas Bostone, Masačusetse.

Tuo tarpu mažas ir vidutines pajamas gaunančios šalys yra visiškai skurdžios. Tai ypač skaudu, nes kai kurios nagrinėjamos ligos, tokios kaip β-talasemija ir pjautuvinė anemija, yra labiau paplitusios skurdesnėse pasaulio dalyse nei turtingose šalyse. Pavyzdžiui, kai kuriuose regionuose į pietus nuo Sacharos, manoma, kad apie 2 % vaikų gimsta su pjautuvine anemija. Tikėtina, kad tai bus nepakankamai įvertinta, atsižvelgiant į tai, kaip mažai tiriama.

Prieigos gerinimas

Dar per anksti žinoti, kiek kainuotų CRISPR-Cas9 gydymas nuo pjautuvinių ląstelių ligos; nei vienas iš jos kūrėjų – „Vertex Pharmaceuticals“ Bostone, Masačusetso valstijoje, arba „CRISPR Therapeutics“ Kembridže, Masačusetso valstijoje, neatskleidė, už ką ims mokestį. Tačiau mokslininkai ruošiasi būsimai kainai.

Kovo mėnesį Londone vykusiame trečiajame tarptautiniame aukščiausiojo lygio susitikime dėl žmogaus genomo redagavimo didžioji dalis diskusijų buvo skirta genų redagavimo terapijos prieinamumui, ypač mažas ir vidutines pajamas gaunančioms šalims. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas technologiniams požiūriams, siekiant supaprastinti tokių gydymo būdų gamybą ir testavimą. Pavyzdžiui, gydant pjautuvines ląsteles, gydytojai turi išskirti ir redaguoti kraują formuojančias kamienines ląsteles, sunaikinti tas, kurios lieka organizme, o tada pakartotinai infuzuoti redaguotas ląsteles. Pakeitus tai į genomo redagavimo procedūrą, kurią būtų galima atlikti tiesiogiai kūne, o ne izoliuotose ląstelėse, gydymas galėtų būti pigesnis ir prieinamesnis.

Kitas patrauklus būdas yra sukurti genų terapijos platformas, kurios jau buvo patvirtintos kaip saugios ir veiksmingos. Tada genų terapijos kūrėjai galėtų tiesiog pakeisti geną, nukreiptą į pasirinktą ligą, be saugumo ir veiksmingumo testų, kurių reikia pradedant nuo nulio.

Tačiau tokie technologiniai sprendimai kaip šie nueis tik tokį kelią. Pearsonas teigia, kad JAV vaistų kainodara mažai priklauso nuo to, kiek kainuoja sukurti terapiją, nes įmonės gali imti tiek, kiek pakels rinka. Kiek ta kaina sumažės kitose šalyse, gali riboti intelektinės nuosavybės teisės ir trukdyti sudėtingas biologinių vaistų, pavyzdžiui, genų terapijos, kopijas. Kai kurie akademiniai centrai bando kurti ir diegti genų terapiją nepasikliaudami farmacijos kompanijomis, tačiau neaišku, kiek tokios pastangos gali išsiplėsti be finansinių išteklių ir reguliavimo žinių pramonėje.

Be kainodaros, genų terapijos technologijos yra įtrauktos į diskusijas dėl reguliavimo ir intelektinės nuosavybės. Nuo to, kaip pasireikš kiekvienas iš jų, lems, kiek tyrėjai gali eiti pasinaudodami pirminiu Watsono ir Cricko atradimu. Svarbu, kad mokslininkai aktyviai dalyvautų šiose diskusijose ir kad jie anksčiau nei vėliau tokias diskusijas iškeltų į pirmą vietą.

Autorė Guoda Varnelytė

Šaltinis: https://www.nature.com/articles/d41586-023-01389-z

Komentarai ()