Jūratė Važgauskaitė. Klimato kaita – kas tars paskutinį žodį?
(8)
Ši vasara tikrai buvo karšta, tai patvirtintų ne tik ispanai ar arabai, bet ir nuo karščio leipę rusai, pavėsio ieškoję lietuviai. Karšta buvo ir klimatologams, kurie prabėgusią vasarą vadina karščiausiu metu, kokį tik iki šiol yra pavykę užfiksuoti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Taigi, klimatas šyla, žmonės leipsta iš karščio, stebi sausėjančią arba atvirkščiai – skęstančią žemę. Šios gamtos nuotaikos nejaudina tik politikų, kurie nesugeba, o gal nenori susitarti ir pripažinti – gamtą, o ir save gelbėti būtina.
Kiotas, Kopenhaga, Kankūnas kiti miestai, kitos klimato kaitos konferencijos, bet vienybės – jokios. Praėjusią žiemą vykusi klimato kaitos konferencija Kopenhagoje buvo didelis nusivylimas: buvo tikimasi vienybės, sprendimų, tvirto žodžio, o sulaukta apsistumdymo prie derybų stalo, neaiškių pažadų, deklaracijų, kad gamtą saugoti būtina, bet realių veiksmų - ne.
Po kelių savaičių prasidės kita konferencija kitame mieste, bet jau dabar aišku – susitarimų ir čia nebus priimta.
Net aukšti Europos Sąjungos pareigūnai pripažįsta, kad Kankūne vyksianti klimato kaitos konferencija bus dar vienas bevaisis susitikimas, kuriame aplink derybų stalą susėdę turtingų ir neturtingų valstybių atstovai vieni į kitus žiūrės nieko nežadančiais žvilgsniais.
“Turime būti realistai”, - sako Laurence Graff, vadovaujanti Europos Komisijos klimato departamento užsienio ryšių skyriui. Pasak pareigūnės, naivu būtų tikėtis “didelio bum”, kokio galbūt laukta iš Kopenhagos konferencijos.
JAV ir Kinija nenori sudėti savo ekonomikos ginklų ir mažinti nuodingų dujų išmetimo į atmosferą, šios šalys taip pat vengia duoti pinigų besivystančioms ir, tariamai, pasaulio atmosferą labiausiai teršiančioms šalims, kad jos bent šiek tiek sumažintų gamtos teršimą. Būtent todėl Kankūno konferencija baigsis taip pat kaip Kopenhagos – niekaip.
Pasak klimatologo, Kolumbijos Universiteto profesoriaus ir Žemės instituto įkūrėjo Jeffrey Sach, žlungančios klimato kaitos konferencijos iš dalies yra JAV kaltė, nes ši supervalstybė ir didžiausia klimato teršėja nenori susisaistyti taršą ribojančiais draudimais.
Iš paskos seka ir Kinija, kurios ekonomika auga ne dienomis, o valandomis, bet pagrindinis to augimo variklis vis dar lieka anglis, kuri net dieną dangų nudažo juodai.
„JAV požiūris į klimato kaitą, gamtos apsaugą nėra toks pats kaip, tarkime, Europos. Reikia pripažinti, kad Europa kovoje su klimato kaita daro daug daugiau nei bet kuris kitas pasaulio regionas. O štai JAV sprendimus dėl klimato kaitos atideda neribotam laikui“, - su kartėliu pripažįsta profesorius Jeffrey Sach.
Anot jo, JAV valdžia po šią savaitę vyksiančių rinkimų, bus dar labiau alergiška bet kokiems naujiems tarptautiniams įsipareigojimams, kurie reikalaus pinigų ir dėmesio. Esą viskas šioje šalyje matuojama pinigais ir į gamtos apsaugą, klimato kaitos problemas kol kas žiūrima tik tiek, kiek tai gali būti finansiškai naudinga.
Vienintelis dalykas, kuris galbūt sudomintų JAV valdžią ir verslininkus, tai alternatyviosios energetikos šaltiniai, kurie galėtų pakeisti naftą. Tai, aišku, padėtų mažinti užterštumą, bet pirmiausia į tokias alternatyvas žiūrima per ekonominės naudos – žalos perspektyvą.
Pasak Kolumbijos Universiteto profesoriaus, JAV visuomenė mano, kad bet koks naftos išgavimo ar oro taršos ribojimas gali atsiliepti jų pajamoms, darbo vietoms, todėl neigiamai vertina tokius dalykus.
Manoma, kad tokia visuomenės nuomonė iš dalies formuojama verslo lobistų, kuriems ribojimai kvepia ekonomine žala. Tiesa, daugelis amerikiečių apie nuodingąsias dujas, šylantį klimatą ir jo sukeliamas nelaimes nieko nežino arba apie tai nesusimąsto. JAV kol kas nepajuto jokių šylančio klimato sukeliamų nepatogumų, todėl pastangų mažinti užterštumą taip pat nematyti.
„JAV nenori ir niekada nenorėjo duoti pinigų kitoms šalims, nebent tai būtų karas. Aplinkosaugos ir vystymosi projektams pinigų visada gailima, visuomenė apie tokį „pinigų švaistymą“ arba neturi nuomonės, arba galvoja tik neigiamai, o šalies valdžia lengva ranka žada dideles pinigų sumas ateityje, bet dabar iš jų išpešti bent kelis dolerius būtų neįmanoma“, - sako profesorius J.Sachs.
Kinija, kuri taip pat laiko nuspaudusi „stop pedalą“ bet kokiems bandymams išsaugoti gamtą ar mažinti pasaulio taršą, yra kiek labiau sukalbama.
Šios šalies ekonomika auga itin sparčiai, sunaudoja labai daug anglies, naftos ir į atmosferą išmeta itin daug nuodingų medžiagų. Teršiama gamta Kinijai jau keršija, todėl Pekino viršūnėlės negali nekreipti į tai dėmesio.
„Kinijoje gyvena 21 procentas viso pasaulio gyventojų, bet jie užima tik 7 procentus Žemės. Šalis kenčia nuo potvynių ir sausrų, šios šalies miestai – vieni labiausiai užterštų pasaulyje. Kinija – gamtiškai labai pažeidžiamas regionas, todėl jau dabar reikia suskubti imtis priemonių, ir, manau, Kinija jų imsis. Tiesa, Azijos milžinė neturi aiškaus plano, kaip gelbėtis, bet jei šalis imsis lyderio vaidmens kovoje su klimato kaita, netrukus prisijungs ir JAV, nes , kaip sakė Vinstonas Čerčilis – JAV išbando visus kitus kelius, bet galiausiai vis tiek pasirenka teisingą“, - svarstė J.Sachs.
Klimato kaita ir dėl jo laužomos ietys – nenaujas reiškinys, nes dar devintajame dešimtmetyje pasaulio valstybės susivienijo mėgindamos sumažinti gamtos taršą, o tuo pačiu – pristabdyti klimato kaitą.
Pirmieji to vieningumo ženklai buvo pastebėti 1987 metų Monrealio protokole, kai buvo pasirašyta tarptautinė sutartis siekiant „užlopyti“ ozono sluoksnyje atsiradusią skylę. Vėliau buvo Rio de Žaneiro konferencija, kurios metu buvo pasirašyta Klimato kaitos konvencija.
Vėliau sekė Kioto protokolas, pasirašytas 1997 m. Jo galiojimas baigiasi 2012 metais. Jį pasirašiusios valstybės įsipareigojo apriboti ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą.
Ekonomiškai stiprios šalys ir posocialistinės eros valstybės įsipareigojo iki 2012 m., lyginant su 1990 m., išmetamų dujų kiekį sumažinti 5 proc. Pavyzdžiui, ES šalys numatė jų sumažinti 8 proc., JAV – 7 proc., Japonija – 6 proc.
2001 m. JAV pasitraukė iš Kioto protokolo Senatui atsisakius jį ratifikuoti. Buvo motyvuojama tuo, kad jo laikytis yra per brangu ir kad iki 2012 m. protokolo neprivalo vykdyti besivystančios šalys.
Kopenhagos konferencijoje pernai buvo siekiama susitarti, kad visos šalys sieks 20 proc. lyginant su 1990 metais sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. To paties turėtų būti siekiama ir Kankūne, bet jau senokai aišku, kad susitarimų nebus, o paskutinį savo žodį turės tarti pati gamta.
