Remiantis oficialiais Rusijos prezidento „rinkimų“ duomenimis, Vladimiras Putinas* surinko 87,3％ balsų — tai daugiau, nei kada nors suskaičiavo Aleksandrui Lukašenkai.

Likus savaitei iki tridienio „elektoralinio renginio“, opozicinis politikas Vladimiras Kara-Murza (atlieka 25 metų nelaisvės bausmę už „valstybės išdavystę“ ir „feikus apie RF GP“) pavadino penktąją Putino kadenciją neteisėta — ir paragino Vakarų šalių vadovus pripažinti jį nelegitimiu prezidentu. Tarptautinis naujos Putino kadencijos pripažinimas tapo viena iš svarbiausių „rinkimų“ intrigų.

Šiandieniniame „Signale“ pasakojame, kodėl niekas negali vienareikšmiškai paaiškinti, iš kur kyla legitimumas ir ar „nelegitimaus prezidento“ statusas turi kokią nors reikšmę, išskyrus simbolinę.

Nelegitimus prezidentas

Štai paradoksas: visi žino, kad valdžiai būtinas legitimumas, tačiau niekas gerai nežino, kas tai yra ir iš kur randasi.

Labai supaprastinant, legitimi valdžia — ta, kuriai žmonės pasirengę paklusti be tiesioginės prievartos grėsmės iš jos pusės, netgi jeigu jiems ji nepatinka.

Legitimumas dažnai painiojamas su legalumu. Pavyzdžiui, kai Viktoras Janukovičius 2014 metų kovo mėnesį pabėgęs iš Ukrainos kalbėjo, kad „lieka vieninteliu legitimiu prezidentu“, jis, akivaizdu, omenyje turėjo būtent legalumą, formalų atitikimą teisei. Girdi, Aukščiausiosios Rados sprendimas jį nušalinti iš valdžios buvo neteisėtas ir visi naujos valdžios sprendimai taip pat neteisėti. Net jeigu tarsime, kad taip iš tiesų yra (šia tema yra juristų konstitucionalistųdiskusija), praktinės reikšmės tai neturi: Janukovičius realios valdžios jau neturėjo, ir jokie teisiniai argumentai patys savaime jam tos valdžios grąžinti negalėjo ir negali.

Ar tai reiškia, kad legitimi valdžia — tokia, kuri geba likti valdžia netgi nepaisydama savo nelegalumo? Irgi ne. Tuomet tektų legitimia pripažinti 2014–2017 metų pavyzdžio „Islamo valstybę“ Irake ir Sirijoje arba narkotikų kartelius, kurie dešimtmečius kontroliuoja nemenkas įvairių Lotynų Amerikos valstybių teritorijas. Jų valdžia laikėsi ir tebesilaiko, remdamasi išskirtinai tiesiogine fizinio smurto grėsme (dažnai realizuojamo), labai mažai kas pasirengę paklusti jiems laisva valia.

Dar legitimumas dažnai painiojamas su populiarumu. Suprask, jei dauguma gyventojų palaiko valdžią, tai ji legitimi. Tačiau ir tai neveikia. Pasaulyje pilna valstybių, kurių valdžia nepopuliari, tačiau lieka valdžia — ir niekas neabejoja jos legitimumu. Tarkime, dabartinio D. Britanijos premjero Rishi Sunako palaikymo reitingas yra 25％, o nepalaikymo – 51％, tačiau mažai kas rimtai abejoja jo teise būti vyriausybės vadovu. Jis savo pareigas užima, netgi nelaimėjęs jokių nacionalinių rinkimų, (jis jas gavo, kai buvo išrinktas Konservatorių partijos lyderiu), tačiau viskas buvo teisėta, ir britams to gana.

Klasikinę ir, veikiausiai, įtakingiausią politinio legitimumo traktuotę dar praėjusio amžiaus pradžioje išvystė šiuolaikinės sociologijos tėvas Maxas Weberis.

Bandydamas paaiškinti, kodėl piliečiai ne šiaip priima politinį valdžių autoritetą, bet jam ir paklūsta, Weberis darė prielaidą, kad žmones veikia moralinės pareigos jausmas ir gilus įsitikinimas, kad esama tvarka — teisinga ir/arba vienintelis įmanoma.

Weberis manė, kad valdžios legitimumo įsivaizdavimas kyla piliečiams dėl trijų priežasčių. Jie arba nežino kitų politinių režimų formų, arba jie tiki charizmatiškais lyderiais ir pasirengę juos palaikyti, arba status quo jiems atrodo racionalus ir efektyviausias.

Kaip bebūtų, bet kokia valdymo forma — liberali demokratija, personalinė autokratija ar net karinė diktatūra — reikalauja iš piliečių pasirengimo pripažinti politinių lyderių teisę į valdžią. Ir, dėl to, paklusti jų sprendimams.

Būtent todėl kiekvienos valstybės politikos elitas suinteresuotas išlaikyti platų konsensusą, kad būtent egzistuojantis režimas efektyviausiai atitinka nacionalinius interesus, stambių socialinių grupių poreikius, visuomenės vertybes ir taip toliau. Kokiais metodais toks konsensusas palaikomas — jėga, propaganda, teise, stabdžių ir atsvarų sistema — antraeilis klausimas.

Įtakingas amerikiečių sociologas Seymouras Martinas Lipsetas valdžios legitimumo indikatoriumi siūlė naudoti politikos elito stabilumo laipsnį. Kitas politologijos klasikas, Davidas Eastonas, rašė apie tris politinio stabilumo ir status quo palaikymo matmenis:ideologinį (piliečiai pritaria pagrindiniams visuomenės organizavimo principams, palaiko dominuojančią vertybių sistemą ir bendrą ateities vaizdą),struktūrinį (gyventojai politinio režimo normas ir reikalavimus laiko teisėtais) ir personalinį (neabejojama valdžios žmonių autoritetu).

Kas nutinka legitimumui, kai visuomenė nustoja tikėti, kad esamas režimas — teisingas ir vienintelis įmanomas? Ir svarbiausia, kaip atskirti nepasitenkinimą valdžia nuo legitimumo praradimo? Juolab, kad valstybės išlaiko prievartos monopoliją — ir kilus būtinybei, gali priversti piliečius vykdyti savo sprendimus ir, grasinant represijomis, reikalauti lojalumo.

Kiekvienas režimas savo legitimumo klausimą sprendžia savaip. Vieni nurodo istorinį perimamumą, kiti — remiasi rinkimų, referendumų, apklausų, etc. rezultatais, treti — įstatymais.

Britai pasirengę pakentėti nepopuliarią vyriausybę, nes yra įsitikinę: nustatytu laiku (ne vėliau, nei 2025 metų sausį,kai turės vykti kiti parlamento rinkimai) jie galės taikiai ir teisėtai ją pakeisti. Kinijoje žmonės lygiai taip įsitikinę, kad jokiuose rinkimuose valdžia nepasikeis. nepaisant to, ir ten, ir ten valdžia legitimi. Ir ten, ir ten tai užtikrinama kažkokiu įstatymo, jėgos, populiarumo, ir dar kažko deriniu — universalaus šio kokteilio recepto nėra iš viso, ar bent niekam lig šiol jo išrasti nepavyko.

Žinoma, su tuo toli gražu ne visi sutinka: visa politinės minties mokykla tvirtina, kad šalies valdžia gali būti sėkminga ir efektyvi, būti populiari, piliečiai ja gali pasitikėti ir būti jai lojalūs, tačiau ji vis viena nebus legitimi. Pavyzdžiui, kai jų „kokteilyje“ pernelyg daug smurto, apgaulės, žmogaus teisių pažeidimų ir, pačia plačiausia prasme, neteisingumo. Tačiau kaip tai formalizuoti ir išmatuoti, niekas iki galo nežino.

Putinas — legitimus prezidentas?

Tai politinio interpretavimo klausimas.

Kremlius kruopščiai demonstruoja visus tris savo legitimumo elementus. Skalėje netelpantys procentai rinkimuose ir teatrališki susitikimai su „paprastais žmonėmis“ turi parodyti, kad valdžia populiari. Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo „rokiruotė“ 2008–2012 metais, prezidento kadencijos trukmės pailginimas 2008-ais, Putino kadencijų „nunulinimas“ 2020-ais — visa tai vyko, prisilaikant formalių juridinių procedūrų, tai yra, valdžia legali. Valdžia įvairiausiai būdais — represijomis ir netgi susidorojimais be teismo — likviduoja sau kylančias grėsmes, tai yra, ji stipri.

Iki viso masto karinio įsiveržimo į Ukrainą, putinizmą, kaip asmeninės Vladimiro Putino valdžios sistemą, dažnai vadindavo elektoraliniu autoritarizmu (pavyzdžiai: vienas, du, trys, keturi, penki ), ypatingai pažeidžiamu rinkimų metu. Nepaisant to, Vladimirui Putinui pavyksta likti valdžioje jau dvidešimt penktus metus. 2024 metų kovą įvykę „prezidento rinkimai“ tapo penktaisiais jo karjeroje.

Apie šiuos „rinkimus“ visos Rusijos rinkėjų teisių gynimo judėjimas „Golos“ pareiškė, kad šalyje „dar niekada nebuvo taip konstitucinių standartų neatitinkančios rinkimų kampanijos“. Nepriklausomų ekspertų grupė iš viso tvirtina, kad Vladimiras Putinas juridiškai nelegitimus mažiausiai nuo 2018 metų, nes tuomet 30％ rinkėjų balsavo apylinkėse, kur už veikiantį prezidentą galėjo būti įmesta iki šešių milijonų biuletenių. Remiantis RF įstatymais, CRK tokių rinkimų rezultatų privalo nepripažinti.

Tačiau net jeigu Putino „perrinkimai“ formaliai teisėti, tai jokiu būdu nereiškia, kad jie legitymūs. Filosofas Gustavas Radbruchas daug mąstė apie vadinamąjį įteisintą beteisiškumą: bet koks įstatymas, savo dvasia prieštaraujantis demokratinės ir teisinės valstybės pagrindams, negali būti laikomas legitimiu vien dėl to, kad jį priėmė ir taiko valstybiniai organai. Bet koks įstatymas legitimumą praranda, jeigu prieštarauja visuomeniniam teisingumui. Būtent todėl, tarkime, nacistinio režimo funkcionieriai buvo nusikaltėliai, nepaisant to, kad jie „tiesiog vykdė įsakymus“ ir veikė „griežtai įstatymo ribose“.

Kas nutiks, jei Putiną pripažins nelegitimiu prezidentu?

Užtikrintai to nežinome.

Labiausiai tikėtina, kad dalis demokratiškų Vakarų valstybių atsisakys pripažinti Rusijos eilinio „elektoralinio renginio“ rezultatus legitimiais. Arba pripažins tik iš dalies. Pavyzdžiui, ES diplomatijos vadovas Josep Borrell nelegitimiais pavadino tik rinkimus aneksuotose Ukrainos teritorijose.

Dar 2023 metų rudenį Europos tarybos parlamentinė asamblėja (PASE) priėmė rezoliuciją, raginančią organizacijos valstybes — nares pripažinti Vladimirą Putiną nelegitimiu prezidentu pasibaigus jo ketvirtai kadencijai, o Rusiją — diktatūra. Beje, PASE rezoliucijos yra tik deklaratyvios ir juridinės galios neturi.

Tik bėda, kad bet kokie pareiškimai apie Rusijos valdžios nelegitimumą neturės jokių juridinių pasekmių. Dabartinė tarptautinė teisė legitimių ir nelegitimių politinių režimų niekaip neatskiria. Kurios nors šalies valdžią pripažinus nelegitimia, diplomatiniai santykiai automatiškai nenutraukiami, tarptautinės sutartys nenutraukiamos, vietos tarptautinėse organizacijose neprarandamos, valstybių aktyvai užsienio bankuose neužšaldomi.

1986 metais JTO Tarptautinis teismas netgi pripažino, kad jokių juridinių valdžios legitimumo kriterijų tarptautiniu lygiu nėra — tik politiniai. Ir dar jis pripažino, kad tarptautinėje teisėje niekur nėra nustatyta, kad demokratija — pageidaujama valdymo forma.

2011 metais JAV ir Didžioji Britanija paskelbė, kad „pulkininkas Muammar al-Gaddafi, kaip Libijos liaudies lyderis, savo legitimumą prarado“. Tačiau kai įsikišę į pilietinį karą Libijoje, tebelaikė jį legaliu valstybės vadovu.

2019 metais, po eilinių rinkimų, 50 Vakarų ir Lotynų Amerikos šalių atsisakė pripažinti legitimiu Venesuelos prezidentu Nicolás Maduro — ir atitinkamai su šalies Konstitucija, laikinu valstybės vadovu pripažino parlamento pirmininką Juaną Guaidó. Tačiau Venesuelos opozicija, kitaip nei Libijos ir Sirijos, iš užsienio karinio palaikymo nesulaukė. Guaidó trejus metus vadino save legitimiu Venesuelos prezidentu, tačiau taip ir nepajėgė pasiekti režimo pasikeitimo — ir galų gale savo siekių atsisakė.

Kai 2021 metais, pasitraukus JAV kariuomenei, „Taliban“ užgrobė valdžią Afganistane, nei viena šalis JTO narė oficialiai talibų režimo legitimumo nepripažino ir oficialių diplomatinių santykių su juo neužmezgė. Tarp kitko, tai nesutrukdė Rusijai, Turkmėnistanui ir JAE bendrauti su talibais — ir netgi sudaryti su jais benzino ir kviečių tiekimo sutartis. 2024 metų vasarį Kinija netgi oficialiai priėmė Afganistano pasiuntinį — nors pasiuntinį pasiuntusio talibų režimo ji ir toliau nepripažįsta.

Teoriškai, dabartinės RF valdžios pripažinimas nelegitimia, kada nors ateityje galėtų praversti poputiniškos Rusijos politikams. Pavyzdžiui, palengvinti valdžios perdavimą, valstybinių institutų atnaujinimą ir liustraciją.

Tačiau tokiu atveju išgaruos paskutiniai migloti šansai karą Ukrainoje užbaigti diplomatiniu būdu: kas derėsis ir juo labiau, pasirašys susitarimus su nelegitimia valdžia? Nepriklausomai nuo to, ar kitos valstybės pripažins naują Putino kadenciją nelegitimia, tokie deklaratyvūs pareiškimai niekaip nepaveiks jo legitimumo šalies viduje.

Rusų pasirengimas laisva valia paklusti Putinui nepriklauso nuo Europos parlamento, Baltųjų Rūmų ar Eliziejaus rūmų pareiškimų. Ji visų pirma priklauso nuo to, ar šalies gyventojai išlaikys įsitikinimą, kad esama tvarka —teisinga, vienintelė įmanoma ir bendrai, mažiausias blogis.

Netikėtas atradimas, kurį padarėme, rengdami šį laišką

Prie JTO Generalinės Asamblėjos veikia specialus komitetas, kuriam patikėta tikrinti Generalinėje Asamblėjoje — pagrindiniame tarptautinės organizacijos patariamajame ir atstovaujamajame organe — dalyvaujančių šalių – JTO narių atstovų įgaliojimus ir legitimumą. Rusija — vienas iš nuolatinių komiteto narių. Kitaip tariant, be Rusijos neįmanoma nuspręsti, kas yra, o kas nėra teisėtas JTO valstybės teisėtas atstovas.

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.