Vašingtono universiteto biologui Briusui Karlsonui (Bruce Carlson), tyrinėjančiam nedideles žuvis, pavadinimu „straubliuotinės“, galbūt pavyko atrasti raktą į naujų rūšių formavimąsi – evoliucijos procesą, lemiantį vienos rūšies dalijimąsi į dvi ar daugiau naujų rūšių. Pasirodo, proceso esmė – naujų jutiminių vaizdinių raida, skatinanti smegenų vystymąsi. Savo ruožtu, sparti smegenų struktūrų raida skatina rūšies šakojimąsi į naujas rūšis.

Jutiminiai vaizdiniai – „produkcija“, kuri psichikai tiekiama per pojūčius (regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį), suvokimą ar, sudėtingesnių organizmų atveju, mąstymą. Šie vaizdiniai gali būti vizualiniai (mintyse įsivaizduokite dramblį – jūsų sąmonėje iškilo vizualinis dramblio vaizdinys), akustiniai, taktiliniai, kvapo ir skonio, taip pat abstraktieji (pavyzdžiui, sąvokos „reliatyvumas“, „radioaktyvumas“).

Tačiau straubliuotinės (angl. k. – „elephant fish“), kaip ir keletas kitų drumstuose vandenyse gyvenančių sutvėrimų rūšių, bendrauja žmonėms neįprastu būdu – keisdamosi silpnais elektros impulsais, kuriuos skleidžia ir priima specialus organas. Naudodamosi šiuo biokognityviniu instrumentu, straubliuotinės puikiausiai orientuojasi ir komunikuoja net ir tokiame vandenyje, kur matomumas lygus nuliui.

B. Karlsonas, siekdamas išsiaiškinti, ar yra koks nors sąryšis tarp žuvies smegenų struktūros ir rūšių formavimosi proceso, daug metų tyrinėjo maždaug du šimtus straubliuotinių atmainų. Jam pavyko atrasti, jog šių žuvų raidos progresą ir rūšies dalijimąsi gali lemti smegenų sudėtingumas, o šis, savo ruožtu, gali būti nulemtas žuvų tobulesnių jutiminių procesų.

Drumstame vandenyje gyvenančios straubliuotinės susiduria su būtinybe atpažinti savosios rūšies gentainių elektrinius signalus ir juos atsikirti nuo kitų rūšių žuvų signalų. Tad tyrimo autoriai analizavo tokių signalų siuntimą ir priėmimą reguliuojančią viduriniųjų smegenų sritį. Ši smegenų sritis vadinama eksterolateraliniu branduoliu (sutrumpintai – EL). Tokią sritį mokslininkams pavyko aptikti 26-ių rūšių straubliuotinių smegenyse.

Tyrimo metu mokslininkai išsiaiškino, jog EL srities vystymasis sąlygojo kokybiškesnį elektrinių signalų aptikimą ir, kas svarbiausia, spartų dalijimąsi į naujas rūšis vienoje „Mormyrids“ populiacijos linijoje. Tuo tarpu kita tos pačios rūšies linija, kurių individų smegenyse EL srities raidos progreso pastebėta nebuvo, į naujas rūšis nesidalijo.

„Evoliucijos studijose teigti, jog tas ar kitas veiksnys sukelia tam tikrą konkrečią pasekmę, yra drąsu, – pripažįsta biologas. – Tačiau mums pavyko pademonstruoti, jog elektros impulsus apdorojanti smegenų struktūra šios rūšies evoliucijos eigoje susiformavo anksčiau nei prasidėjo rūšies dalijimasis į naujas šakas. Tai yra stiprus argumentas, kuriuo remiantis galima teigti, jog smegenų struktūrų evoliucija skatina rūšies dalijimąsi į naujas šakas.“

Įdomiausia yra tai, jog, remiantis šio tyrimo išvadomis, galima kelti prielaidą, jog rūšys, kurių smegenys vystosi itin sparčiai (tai nesvetima ir Homo sapiens), yra potencialios pretendentės dalytis į naujas šakas. Kitaip tariant, jei šio tyrimo metu aptiktas procesas išties yra dalijimosi į rūšis mechanizmas, galima tikėtis, jog Homo sapiens rūšis anksčiau ar vėliau pradės dalytis į naujas rūšis.

Derėtų nepamiršti, jog evoliucijos progresą, ko gero, apsprendžia ne vienas veiksnys, o be galo sudėtingas įvairiausių veiksnių derinys. Tad net jei ir būtų intensyviai stimuliuojamas žmonių smegenų progresas, tai dar nebūtinai turi reikšti, jog žmonių rūšis netrukus ims dalytis. Tačiau panašu, kad, bent jau teoriškai, tai yra įmanoma. Galbūt kaip tik šiuo metu formuojasi naujos hominidų rūšys – kad ir… „Homo internautus“?

Komentarai (15)