Audringas viduramžių Anglijos universitetų gyvenimas (0)
Viduramžiais gimė ir viena iš svarbiausių Vakarų pasaulio mokslo institucijų – universitetai. Pirmieji atsirado XI-XII a. (Bolonijos universitetas – 1088 m., Paryžiaus – XII a. viduryje), katedrų ar vienuolynų mokyklų pagrindu. Tame pačiame XII a. šios mokslo įstaigos gavo ir pasaulietinės valdžios pripažinimą bei leidimą savivaldai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Netrukus po universitetų atsiradimo kontinentinėje Europoje, du universitetai, Oksfordo (Oxford) ir Kembridžo (Cambridge), dar ir šiandien vieni reikšmingiausių žemyne, buvo įkurti Anglijoje. Nors pirmojo jų įsteigimo data ir nėra tiksliai žinoma, aišku, kad 1167 m., karaliui Henrikui II uždraudus studentams vykti į Paryžiaus universitetą, ši institucija ypatingai suklestėjo. Praėjus keturiasdešimt dviem metams universiteto užuomazgos atsirado ir dar viename, Kembridž’o, mieste. Šio universiteto įkūrimo istorija įdomi ne tik pati savaime, tačiau gali padėti susidaryti aiškesnį viduramžiško akademinio gyvenimo vaizdą.
Visų pirma keletą žodžių reikia apie patį universitetinį gyvenimą. Mieste, kuriame būdavo ši mokslo institucija, gyvendavo daug iš įvairių kraštų atvykusių jaunuolių, neprižiūrimų globėjų, tad konfliktai, girtavimas, prostitucija buvo tapę universitetinių miestų kasdienybe. Nors šias problemas ir bandyta sureguliuoti, tačiau dažniausiai viskas, ką pavykdavo padaryti, buvo jų masto sumažinimas. Ištrūkę į miestą studentai ieškodavo pramogų, kurios neretai baigdavosi konfliktais, kartais ir tragiškais. Alanas Cobbanas knygoje English University Life in the Middle Ages aprašo vieną XIV a. pradžios įvykį Oksforde, kuomet studentas Adamas iš Osedgoby’o su kitais nužudė tvarką prižiūrintį Richardą Overhe’ą bei prekeivį Johną iš Staunfordo. Paties Adamo gyvenimą taip pat užbaigė mirtinas miestiečio dūris. Pateikti panašių nutikimų, rodančių įvarius su universitetais susijus neramumus, galima dar ne vieną.
Kembridž’o universiteto gimimą taip pat lydi toli gražu ne moksliniai disputai. 1209 m. Oksforde vienas iš universiteto narių nužudė jauną merginą. Ko gero patikimiausias įvykio aprašymas randamas kiek vėliau nei po dešimtmečio vienuolio Rogerio iš Wendover’io parašytoje Anglijos istorijoje Flores Historiarum:
„Maždaug tuo metu vienas, mokęsis laisvųjų menų Oksforde, netyčia nužudė moterį ir, kai pamatė, kad ji mirė, nutarė bėgti. Kai miesto meras bei daug kitų susirinkusių pamatė mirusią moterį, jie pradėjo žudiko ieškoti jo namuose, kur jis gyveno su kitais trimis [universiteto nariais]. Neradę kaltinamojo, jie suėmė tuos tris, sakiusius, kad apie žmogžudystę nieko nežino, ir įmetė juos į kalėjimą. Tada, po kelių dienų, anglų karaliaus įsakymu, paniekinančiu Bažnyčios teises, jie buvo išvesti už miesto ir pakarti. Kai tai buvo atlikta, tiek mokytojai, tiek mokiniai, o jų buvo trys tūkstančiai, paliko Oksfordą ir nieko iš viso universiteto nebeliko. Oksfordas liko tuščias, o kai kurie tęsė laisvuosius mokslus Kembridž bei Readinge.“
Žinoma, trys tūkstančiai gerokai perdėtas skaičius, veikiausiai tuo metu Oksforde mokėsi ir dirbo mažiau nei tūkstantis žmonių, tačiau Rogeris, nors pats ir nebuvo šios istorijos liudininku, rašė po įvykių praėjus vos keletui metų, tad jo pateiktą pasakojimą galima laikyti bent jau apytiksliu. Kadangi universitetai buvo glaudžiai susiję su Bažnyčia, o studentai gaudavo bažnytinį statusą, karalius Jonas pasinaudojo galimybe pademonstruoti savo galią religinės valdžios atžvilgiu. Tuo metu tarp jau ekskomunikuoto karaliaus ir popiežiaus vykusio konflikto dėl Kenterberio (Canterbury) arkivyskupo skyrimo fone, Anglijos valdovo sprendimas nubausti studentus turėjo ir politinę reikšmę. Po šių įvykių Oksfordo universitetas neveikė penkerius metus, o miesto gyventojai, be kitų nuobaudų, privalėjo universitetui mokėti metinę 52 šilingų baudą.
Dalis iš pabėgusių dėstytojų bei studentų patraukė į Kembridžą, kuris priėmė akademikus ir leido jiems čia įsikurti. 1226 m. jie įkūrė organizaciją, vadovaujamą kanclerio, dar po penkerių metų, 1231 m., karalius Henrikas III suteikė institucijai savivaldą, o 1233 m. popiežius Grigalius IX visiems mokslus baigusiems Kembridže suteikė teisę dėstyti krikščioniškuose kraštuose.
Naivu būtų tikėtis, kad šis konfliktas neturėjo ilgalaikių pasekmių pačiam universitetniam gyvenimui. Vėl ėmus veikti Oksfordui, neramumai mieste tęsėsi. 1335 m., kilus konfliktui tarp užeigos savininko ir keleto universiteto narių, prasidėjo tris dienas trukusios gatvių kovos tarp miestiečių ir akademikų. Prie riaušių prisidėjo ir aplinkinių kaimų gyventojai, palaikę miesto pusę. Kembridže taip pat netrūko kovos tarp miesto ir universiteto bendruomenių. Per 1249 m. neramumus dalis studentų netgi nutarė geriau keliauti mokytis į Oksfordą, kur vos metais anksčiau buvo nužudytas vienas universitete buvęs škotas.
Karalius Henrikas III 1261 m. metais nutarė įkurti dar vieną mokslo instituciją Northampton'e, ir dalis Oksfordo bei Kembridžo akademinės bendruomenės atstovų nutarė ten išbandyti savo jėgas. Vis dėlto jau 1264 m. leidimas naujajam universitetui buvo atšauktas, nes dėstytojai ir studentai miesto apgulties metu priešinosi karaliui. 1371 m. Kembridže prasidėjo miestelėnų užpuldinėjimai, prie kurių prisidėjo ne tik studentai, bet ir universiteto rektorius.
Taigi universitetinis gyvenimas Viduramžiais nebuvo paprastas. Su nuolatiniais konfliktais tarp akademikų ir miestiečių, palaidu studentų gyvenimu, riaušėmis susidurta nuolat. Kartais, kaip rodo Kembridžo pavyzdys, tokie įvykiai baigdavosi net ir naujų universitetų gimimu. Institucijų funkcionavimą veikė ir vietinių bei šalies politinių veikėjų užgaidos, jų santykiai su religine valdžia. Nepaisant to, steigėsi vis nauji universitetai ir mokslas Vakarų pasaulyje tolydžio vystėsi.
