Kas nutinka mirštant? Klinikinę mirtį patyrę žmonės dalijasi išgyvenimais

.

Niekas nera padares smegenu skenavimo tokiais atvejai, kai zmogu istinka klinikine mirtis, nes tai beveik nenuspejama ir neimanoma. Pirmiausia bando isgelbeti zmogu, o ne jo smegenis skenuoti. Kaip as isivaizduoju, smegenis kurios valdo visa musu kuna ir jo procesius pradeda gauti Crit errorus is visu kuno sistemu, arba tiesiog siuncia tuscius paketus be atsako arba atsakas kuris gaunamas nesuprantamas. Taciau viskas yra registruojama, zmogus lyg ir samoningas taciau pasamone peremus visa kontrole todel negaledamas paaiskinti tokiu pojuciu. Esme tame kad klinikine mirtis nera paprastas samones netekimas, paprastu samones netekimo momentu, visos kuno funkcijos veikia, ir nera pazeistos.

Reali patirtis : dvi mano drauges fotografavosi ir perziurinedamos nuotraukas vienoje pamate vaiduokli. Zinoma ta nuotrauka istryne. Gal ten buvo rukas ar dar kas, niekas dabar nezinos, bet visiem sako, kad mate vaiduokli. Tai kaip galima tuo tiketi...

(argumentas iš skaičių).

Jeigu klaida daroma ilgą laiką, tai vis tiek netampa teisingu elgesiu. O Mokslas nieko neteigia, jis neturi kažkokių nenuginčijamų dogmų. Mokslas stebėjimais ir bandymais renka informaciją, ją sisteminą taip patvirtindamas arba paneigdamas hipotezę. Mokslas gavęs pakankamai svarius įrodymus savo pažiūras gali pakeist pernakt, tačiau sielų egzistavimą patvirtinančiu įrodymų, kurios būtų galima traktuot kai svarius iki šiol nėra.

Visų pirmą koks pointas būtų žmogui meluoti apie tokius dalykus? Koks motyvas? Norint rasti autentiškumo įrodymų, reikai žiūrėti į to žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui tie kurie patyrė NDE paprastai po šių išgyvenimų tampa religingi, kelia sau aukštus moralės standartus, į viską pradeda žiūrėti plačiau ir giliau. Tokie pasikeitimai neįvyksta dėl išsigalvotų faktų. Pavyzdžiui daug kas netiki, kad egzistuoja velnias, bet žinomas Italų psichiatrijos profesorius Simone Morabito galėtų daug apie tai papasakoti iš savo patirties. Mokslininkai ir akademikai šiaip sau ne pakeičia savo pažiūrų lengvai.

Ji nemelavo, bet tai galejo but ne vaiduoklis, o rukas ar kitas logiskai paaiskinamas reiskinys. Norejau pasakyti, kad zmones susidurdami su nesuprantamu dalyku tapatina tai su dvasiomis, dievu ir panasiai kai tas reiskinys gali buti logiskai paaiskinamas, kad ir klinikines mirties atveju matoma sviesa. Seniau kai zaibuodavo sakydavo, kad dievas pyksta, o dabar vargu ar isgirsi kanors taip sakanat.

Tokių straipsnių vieta pseudomokslo tinklaraščiuose. Dievo egzistavimo tikimybė tokia pati kaip ir kad tikimybė, kad praūžus viesului per šiukšlyną jame rasis boingas... Dievo nėra.

Tai bėda tame ir yra, kad pagal 'astral projection' apibrėžimą neįmanoma šio pasaulio aptikti fizikos priemonėmis. Įmanoma tik pajusti. Bėda, kad kiti šio pojūčio negali laikyti 'neginčijamu įrodymu', nes jie negali to pakartoti. Pajusdamas gali įrodyti tik pats sau. Imho tą ir bando padaryti tibetiečiai- bando įrodyti sau, kad dvasinis pasaulis egzistuoja

Smegenys dar netokių vaizdinių prikuria.

Taigi: Kai vienas žmogus išgyvena nuo įkyrių iliuzijų - jis beprotis, kai įkyrios iliuzijos kamuoja tūkstančius - tai jau religija.

Niutonas nesugebėjo apskaičiuoti visos saulės sistemos pusiausvyros ir pasakė, kad tik dievo dėka ji nesubyra. Bet po maždaug 100 metų Lagrandžas išsprendė Niutono "trijų kūnų sistemą" ir pasakė, kad "man šitos (dievo) hipotezės nereikia".

Šių mokslininkų mintis, mano nuomone, klaidingai traktuoji ir šalia jų biblijos citata dėti yra neteisinga. Daug įvairių mokslininkų yra kalbėję apie "dievą", tačiau jie omenyje turėjo kažkokią jiems nežinomą, neapčiuopiamą jėgą, o ne apie kažkokį aukštesnės kilmės sutvėrimą, kuris viską kontroliuoja. Daug mokslininkų, ypač gyvenusiu praeitame šimtmetyje ar anksčiau laikėsi deizmo, t.y. tikėjo kažkokia aukštesne jėga, tačiau tai visai nereiškia, jog jie teigė apie teistinio dievo egzistavimą.

Tiesa idomus faktas tas, kad vieni isgyvene klinikine mirti tokius pojucius patiria, taciau tiek pat daug ar daugiau nieko nepatiria. Manau tai daugiau turi bendro su samones issaugojimu klinikinies mirties atveju nei kazkokiom sielom ar dvasiom. Del kazkokiu priezasciu vieni nepraranda samones klinikines mirties atveju. Pagal jus gautusi tada jog tie kurie sito nepatiria - besieliai

Tikėtina, kad niekas mirdamas nepraranda sąmoningumo, bet ne visi gali tai prisiminti. Didžioji dalis iš "ten" atgal nebesugrįžta, todėl negali ir papasakoti.

Maždaug 7% (gal net padidinau) pasaulio mokslininkų teigia tikintys į dievą (šaltinis Richard Dawkins "Dievo iliuzija"), iš jų didžioji dauguma tik deklarauoja tai, kad galėtų išgyventi visuomenėje, kurioje įsišaknijusi religija arba nebūti atstumtam giminaičių kurie ypač religingi. Tas pats ir politikoje. Manote mūsų valdžia visi religingi kaip deklaruoja? Nė velnio. Tą patį galima pasakyti apie bet kurį iškilų protą. Deklaruoti, kad esi kreacionizmo šalininkas verčia tokia socialinė aplinka! Biblijos gali necituoti, nes tai šlamštas ir jeigu ją priimt visą už gryną pinigą tai už vagystes turėtų būti baudžiama mirties bausme. Biblija yra šlamštas kaip ir evangelijos pagal Matą, Luką ir kitus apaštalus kuriose kalbama apie tą patį tačiau visos tarpusavyje prieštarauja. Deja kaip bebūtų gaila pasekėjai, tikintieji ar kas jie bebūtų akli ir nemato to. Mokslas dievo neatmeta, tačiau nesant jokių jo egzistavimo įrodymo kol kas pats egzistavimo faktas tėra tik hipotezė. Galima sakyti, kad dievo egzistavimo tikymybė tiek pat tikėtina kaip Skrajojančio makaronų monstro arba Kosminio kiškio. Dar kyla klausimas ar išvis tai galima vadinti tikimybe, nes nėra jokio realaus fakto apie egzistavimą.

Baimė apie mirtį žmones verčia kurti religijas ir apie pomirtinį gyvenimą, tačiau viskas yra paprasčiau ir ne taip sudėtinga kaip teigia religija. Po mirties tavęs tiesiog nebebus, o tavo dalelės cheminiai elementai, atomai išsisklaidys ir taps dalimi gamtos. Kaip sakant iš nieko į nieką arba iš dulkės į dulkes.

Tai suvokę ir su tokiu nusistatymu pirmykščiai žmonės iš nevilties būtų išsižudę, o ne po pasaulį pasklidę :)