Italų matematikas skaičiavimais eliminavo tamsiosios medžiagos egzistavimo galimybę

Cia pats toki spieciu sudeliojai? Va cia ir idomu, kaip viena kitos atzvilgiu turi issidestyti galaktikos, kad ju tarpusavio trauka paaiskintu isoriniu zvaigzdziu judejima galaktikose. "Logiskai" mastant atrodo, kad bet kokiai konfiguracijai esant, isorines galaktikos turetu tik silpninti vidines galaktikos zvaigzdziu sarysi su galaktikos centru ir tuo paciu mazinti ju greiti (o ne atvirksciai). Gal but modeliavimas rodytu ka kita, bet tai vistiek butu keista :).

Cia kaip tik ir yra iliustracija,kas yra mechanizmas, o kas yra desnis, aprasantis ta mechanizma. Tik tiek,kad tai nereiskia, jog Niutono mechanika neapraso gravitacijos. Gravitaciją sukelia hipotetines (ne virtualios:) daleles, bet ją apraso empiriniai Niutono desniai. Lygiai kaip fotonu pernesamą elektromagnetinę jegą nusako Kulono desnis.

SŽ parašo įdonmių straipsnių, bet šitas nepatiko, nes parašytas "į vienus vartus". Na gerai ,atsirado kažkoks italas su savo skiačiavimais, bet straipsny visiškai apie skaičiavimus niekas neužsiminta, kokios naujos idėjos pasiūlytos ir pan., tiesiog straipsnio mintis: "kažkoks išsišokėlis parašė nesąmonę". Gal ir klysta, bet be išsišokėlių nebūtų mokslo . Velnias žinos, ar ten tamsioji materija, tamsioji energija, gal dar kas yra - visa tai tik spėlionės, paremtos spėjimais ir stebėjimais, bet nebūtinai jos teisingos.

informacinė nuoroda

Kiek supratau, skaitydamas to italo straipsnį arXiv.org, idėja čia slypi tame, jog remiantis Niutono mechanika, žvaigždės orbitos išorėje esantis materijos pasiskirstymas beveik neturi įtakos tai orbitai, nes yra daugmaž sferiškai simetriškas; tačiau pagal bendrąją reliatyvumo teoriją taip nėra. Erdvėlaikio metrika sferiškai simetriško burbulo viduje yra kitokia, nei būtų, pašalinus rutulį, todėl ir dalelių orbitos yra kitokios. Suskaičiavus, koks tas poveikis turėtų būti, paaiškėja, kad aplinkinės (ir netgi tolimos) galaktikos gali paveikti žvaigždes galaktikos pakraštyje ir priversti jas judėti greičiau, nei teigtų Niutono mechanikos dėsniai.

Pagal tave fotonas sąveikauja su gravitonais, bet nesąveikauja su tais Higgso bazonais?

Kaip galima apsikeisti virtualiais fotonais/gravitonais ar dar kuom jei jie nespes nuskristi iki kito objekto?

Paskaičiau A. Carati straipsnį. Pasirodo ankstesni (iki Carati) skaičiavimai vertindavo išorinių galaktikų poveikį kaip nulinį skaičiuojamos galaktikos erdvės taškui. Tada prireikė Juodosios materijos, kad paaiškinti kodėl išorinės žvaigždės neišskrenda iš galaktikos. Carati panaudojo įprastines matematikos ir fizikos žinias, bet padarė prielaidą, kad išorinių galaktikų poveikis gali būti reikšmingas. Skaičiavimai parodė, kad taip ir yra. Planetų sistemoms toks efektas pasireiškia nežymiai dėl nedidelio dydžio, o galaktikoms jis reikšmingas. Pasirodo, viskas ant TIEK PAPRASTA ir tokie skaičiavimai puikiai sutampa su stebėjimų duomenimis ir nereikia visokių dirbtinai išgalvotų Juodųjų materijų. Tokie rezultatai netelpa į mūsų kasdienį supratimą (visi žinom kaip veikia išcentrinė jėga), nes mūsų daiktai nėra šviesmečių dydžio ir neskraido kosminiais greičiais Įdomu kiek metų prireiks mokslo korifėjams, kad įvertintų A. Carati atradimą ir ar tai išviso įvyks. Va tada ir pamatysim ar mokslas tikrai nesimeldžia autoritetams, kaip kažkas iš komentatorių rašė.

Isties idomu kaip kartais intuityviai kazko neivertinus galima prisigalvot visokiu nesamoniu:) Tik kaip supratau is Laiqualases, tai visgi buvo ivertinti reliatyvistiniai efektai?

Turint omeny, kad straipsnyje skaičiuojami energijos-judesio kiekio tenzoriai ir erdvėlaikio metrikos, tai atrodo, kad čia būtent reliatyvistiniuose efektuose šuo pakastas. Jei paaiškės, kad čia nėra klaidos ir efektas tikrai realus, tai būtų tikrai nemažas perversmas. Paprastai apie reliatyvistinius efektus galvojama tik esant labai dideliems greičiams arba labai stipriems gravitaciniams laukams; žvaigždžių judėjimas galaktikose nepatenka nei į vieną iš šitų dviejų rūšių. Tačiau atrodo, kad čia išnaudojamas dar vienas, anksčiau kaip ir nelabai vertintas, fundamentalus skirtumas tarp reliatyvistinės ir Niutono mechanikos - būtent tai, jog reliatyvistinėje mechanikoje negalima atmesti sferinio materijos pasiskirstymo orbitos išorėje poveikio. Tiesa, straipsnio įdėmiai dar neskaičiau, tai galiu ir painioti kažką.

Kad virtualias dalelies ir su kuo jos "valgomos" zinau gana gerai be jokiu vikipediju:). O turejau galvoj, kad nevertetu priskirti savybiu dalelems, kurios dar neatrastos, ir kurioms savybes hipotetiskai priskiriamos pagal analogija su elektromagnetiniu lauku. Nes zinoma, kad gravitacijos jega sunkiai "pasiduoda" ispraudziama i esamas teorijas nei kitos trys jegos

Vadinasi reikia ivertinti tos sferines materijos iskreipiama erdve, nes reliatyvistiniai efektai pasireiskia jau ir zvaigzdziu masems. Tik vistiek kad suprast, kodel tas iskreiptumas veikia "ne i ta puse", matyt, butu galima tik sudarius kazkokia aiskia erdves iskreiptumo vizualizacija.

Cia reiketu ideti linze-galaktika, kurios plokstuma nera statmena ziurejimo krypciai. Galaktines linzes, kurias sudaro atskiros zvaigzdes, veikia skirtingai nei paprastos "nepermatomos" zvaigzdes-linzes. Taciau didziausia efekta sukelia linzes pasisukimas stebejimo krypciai. Tiek teoriniai skaiciavimai, tiek modeliavimas rodo, kad butent susidaro 4 vaizdai. Bet tam tikrais atvejais gali buti ir trys (du vaizdai susilieja) ir kitoks skaicius.

Taigi, perskaičiau Karačio straipsnį (neskaičiau priedų ir netikrinau matematikos). Keletas komentarų: 1. Pradžioje minimi Milgrom (1983, 1987) straipsniai yra vienos iš alternatyvų tamsiajai materijai - MOND (MOdified Newtonian Dynamics) - pradiniai/esminiai straipsniai. Viena iš didesnių MOND problemų ilgą laiką buvo prieštaravimas kai kuriems tvermės ir Niutono dėsniams, tačiau vėliau, pavertus tą teoriją į TeVeS (Tensor-Vector-Scalar gravity), šitai buvo išspręsta. Tarp kitų problemų yra ir keistas sutapimas tarp kritinio parametro a_0 ir sandaugos c*H_0. Dabartinė MOND situacija yra apžvelgta prieš porą dienų pasirodžiusiame straipsnyje: http://arxiv.org/abs/1112.1320 . Prie ten minimų problemų pridėčiau dar vieną: parametras a_0 neturi fizikinio paaiškinimo; žinoma, galima ginčytis, jog tamsmaterijos teorijose irgi yra daug fizikinio paaiškinimo neturinčių parametrų, bet tai problemos nepašalina. Šitas Karačio straipsnis galėtų būti toks fizikinis paaiškinimas. 2. Man labai keistai atrodo tai, jog "narių, kurių vidurkis yra nulis, dydį nusako jų standartinis nuokrypis". Juk jei nario vidurkis yra nulis, tai reiškia, kad jis varijuoja ir į teigiamą, ir į neigiamą pusę. Jei tai yra galaktikų išorinis potencialas, tai jo poveikis turėtų kompensuotis. Bet gali būti, kad čia tiesiog kažko nežinau (arba kažko nesupratau paaiškinime; dar galbūt reikėtų perskaityti tą ankstesnį jo straipsnį, kuriame išdėstyti teorijos pagrindai). 3. Dar viena keistenybė: teigiama, kad šis poveikis turėtų pasireikšti masteliais, didesniais nei koreliacijos ilgis l. Koreliacijos ilgis, pagal 4 lentelę, daugumai galaktikų randamas ~1 kpc. Tačiau pažiūrėjus į sukimosi kreivių modelius, skirtumai tarp dviejų variantų (be išorinio potencialo ir su juo) realiai pasireiškia tik 5-10 kpc nuotoliu. Nežinau, kame čia šuo pakastas, bet toks didelis skirtumas atrodo netikėtas. Tai va tiek kol kas. Pabandysiu rytoj pasikalbėti su protingesniais už save, gal pasakys dar kažką įdomaus

Įdomu, gal ir kokių linkų į paveiksliukus turi kur būtų maždaug parodytas spindulių kelias.

galeciau tik atsviest:), nes rimtu dalyku niekad "nestudijuoju" internete. Nera tie paveiksliukai labai sudetingi, bet kartu dvimatis piesinukas nera ir labai akivaizdus. Del idomumo tik paziurejau tavo duotame straipsnyje esancia nuoroda, kas stovi to kvazaro kelyje, tai is tikro tai pasisukusi sonu i mus galaktika.

Tada bent būtų įdomu koks palankiausias pasisukimo kampas kryžiui atsirasti. Mano paties pirma reakcija į šitą klausimą buvo, kad gal priklauso nuo galaktikos masyvių "rankovių" (ar kaip jas vadinat) skaičiaus. Bet nežinau dar neturiu nuomonės.

Praktiskai tai beveik aisku, kad tankus galaktikos branduolys matyt turetu turet poveiki didesniais nuotoliais nei 1000 pc, o jei tai nesutampa su teorija, tai galbut ne viska imanoma numatyti teoriniame modelyje. O jei tai nesutapimas, kuris kelia dideliu abejoniu, gal but kada nors mes dar ka nors atrasim, kas patikslintu sita

Nuo rankoviu nelabai priklauso. Apskritai kiek supratau, tai kryziui atsirasti nebutinas ir linzes skaidrumas, nes jei stebetojas yra toli, tai atskiru zvaigzdziu efektai jau nepasireiskia, nors jie irgi modeliuose nagrinejami, kaip mikrolinzes, ypac centrine mikrolinze (kuri galaktikose gan stipri). O su kryziumi situacija tokia. Jei galaktika yra visiskai atsisukusi plokstuma i stebetoja, tai idealiu atveju turetume matyti aplink ja saltinio zieda. Jei tik galaktika-linze kiek pasisuka, ziedas, kiek suprantu, sutruksta i 4 pusziedzius. Kuo labiau linze pasuksim, tuo labiau tie pusziedziai traukiasi. Kai linze i stebetoja pasisukusi savo briauna, taskinis saltinis atrodo kaip 4 mazyciai pusmenuliukai, isgaubti isoren nuo linzes. Yra nagrinejami ir artimesni realybei atvejai (kai mases tankis pasiskirstes netolygiai). Tai vienas is ju vadinamas Kingo modeliu. Pagal si Pavadinima visai netiketai radau tokia nuoroda http://wn.com/gravitational_lens Ten viduj yra ir daugiau nuorodu, kurios gal ir labiau ka nors paaiskins.