Italų matematikas skaičiavimais eliminavo tamsiosios medžiagos egzistavimo galimybę

Taigi, pasikalbėjau su protingesniais profesoriais, ir štai kokių komentarų apie šitą straipsnį prisakė jie: 1. Ciatata iš straipsnio: "...solve the Einstein equations, linearized about it." Tiesinėje perturbacijų teorijoje standartiniai nuokrypiai susividurkina į nulį. Aišku, normaliai spręsti sudarytas lygtis reikėtų toli gražu ne tiesinėmis perturbacijomis, taigi galbūt standartiniai nuokrypiai efektą duotų, bet neaišku, ar tikrai tokį. Bet kuriuo atveju, tai yra nenuoseklumas. 2. Kita citata: "...the study <...> was performed within the limits of a perturbation approach, considering the energy–momentum tensor Tµν as a perturbation of the vacuum." Reikėtų pradėti ne nuo Minkovskio (vakuuminio) erdvėlaikio, o nuo FRLW (besiplečiančios Visatos). 3. Truputį bendriau apie tiesines perturbacijas: bendrajame reliatyvume pakeitus koordinačių sistemą galima pašalinti beveik bet kokius tiesinius efektus, tame tarpe ir šitą. Tad vėlgi - tiesinė analizė yra negerai. 4. Koreliacijos ilgis yra kažkoks labai keistas dalykas. Jis lyg ir turėtų parodyti, nuo kokio mažiausio mastelio prasideda orbitos išorėje esančios materijos kuriamo gravitacinio lauko netolygumas. Kitaip tariant, gravitacinis laukas mažesniuose nei ~1 kpc masteliuose yra tolygus. Išeikite į lauką ir pažiūrėkite į dangų. Matot žvaigždes? Jos yra mažesnės nei ~1 kpc dydžio, taigi materija tokiais masteliais yra netolygi. Vadinasi šita prielaida yra neteisinga. 5. Ir iš kitos pusės, jei galvotume apie galaktikas ir jų poveikį, kaip taškinių kūnų, tai 1 kpc yra siaubingai mažas dydis. Atstumai tarp galaktikų skaičiuojami šimtais kiloparsekų, taigi bet koks koreliacijos pobūdžio pakitimas turėtų vykti bent jau tokiame mastelyje. 6. Yra gana gerai žinoma (stebėjimų duomenys), jog Visatoje didžiausia struktūra yra maždaug 300 Mpc dydžio. Didesniuose masteliuose struktūros nebelieka. Šiame straipsnyje daroma prielaida, kad struktūra išlieka visuose masteliuose iki pat regimosios Visatos dydžio, kas yra netiesa. Nežinau, kiek smarkiai rezultatas pasikeistų, atsižvelgus į šitą skirtumą, bet kažkoks pokytis turbūt būtų. 7. Pagrindinė, ir esminė, problema: dauguma bandymų "paneigti" tamsiąją materiją, ypač kai tie bandymai daromi ne astrofizikų, susiveda į galaktikų sukimosi kreivių paaiškinimą. Astrofizikai apie galaktikų sukimosi kreives pamiršo maždaug prieš tris dešimtmečius. Tamsioji materija, neskaitant sukimosi kreivių, paaiškina: galaktikų spiečių dinamiką, galaktikų spiečių ir kitokios struktūros pasiskirstymą, gravitacinio lęšiavimo signalus, besiliejančių galaktikų morfologiją, žvaigždėdaros intensyvumą, ir taip toliau. Jokia alternatyvi teorija visų šitų dalykų paaiškinti nesugeba.

Tarkim šviesa ateina iš viršaus. Apačioje labiau įprastas lęšis.

Jei tiksliau, tai yra taip : Jei spindulys praeina pro galaktika toliau jos krasto atstumu p nuo galaktikos centro, tai spindulio luzio kampas yra = 2r/p, kur r - galaktikos gravitacinis radiusas (t.y., Svarcshildo sferos radiusas); jei spindulys praeina galaktikos ribose, tai jis luzta panasiai, kaip ir optines linzes atveju (proporcingai atstumui nuo centro), bet visiska tiesine priklausomybe yra tik mazuose atstumuose nuo centro. Toliau nuo centro tiesiogine priklausomybe tampa netiesine, todel gravitacinis lesis neturi aiskiai isreiksto fokuso - jis istįsta i fokalini spinduli.

Ok, o jei spindulys praeina lygiagrečiai galaktikos plokštumai? (Na kaip virš blyno šono )

jei turi galvoj,kad praeina tiesiai per galaktikos centra (ir kartu lygiaigreciai plokstumai), tai spindulys, aisku, visai neluzta; Jei virs - tai galioja visos tos priklausomybes, kurias jau surasiau

Nenagrinejant visu nurodytu priestaravimu, gal visgi reiketu atskirai panagrineti, ar panasias prielaidas zvaigzdedarai bei galaktiku susidarymui ankstyvojoje stadijoje nesukuria tie patys matematiko efektai. Tiek ankstyvoji zvaigzdedara, tiek galaktiku uodegu sukimasis aiskinami butinumu egzistuoti didesnems masems (arba didesnei gravitacijai). Jei galaktikose tokiu tamsiosios mases pakaitalu galetu buti reliatyvistiniai efektai, naturalu manyti, kad tie efektai gal but galetu pakeisti ir tamsiaja materija ankstyvojoje Visatos stadijoje. Juk zinome, kad ypac ankstyvose stadijose del milzinisko energijos tankio rasdavosi netgi mikro juodosios skyles. Taigi reliatyvistiniai efektai reiskesi labai aktyviai. Tad gal ju nereiketu atmesti ir velesnese stadijose. Jei reliatyvistiniai efektai reiskiasi netgi Saules sistemos ribose; ir netgi Zeme-Menulis sistemoje, tai galbut nereiketu ju atmesti visos Visatos mastu, ypac kai ji buvo mazesne.

Taip, neneigiu, jog reliatyvistiniai efektai galbūt gali paaiškinti kai kuriuos dalykus, kuriuos paaiškina ir tamsioji materija. Manau, kad artimiausiais metais tai bus ištyrinėta ir galbūt prieita prie kažkokios daugmaž vieningos išvados.