Mokslininkų grupė pareiškė, kad Žemė turi du mėnulius. Vienas yra visiems žinomas ir kasnakt matomas dangaus šviesulys. Kitas – mažutis asteroidas, ne didesnis už „Smart“ automobiliuką, aplink Žemę apsukantis kelis milžiniškus riestainius ir tuomet keliaujantis savo keliu, rašo lifeslittlemysteries.com.

Tokį scenarijų moksliniame darbe, kuris buvo publikuotas gruodžio 20 dieną planetų mokslo žurnale ICARUS, pateikė mokslininkų grupė. Mokslininkai tvirtina, kad kosmose yra maždaug metro skersmens uoliena, nuolat besisukanti orbitoje aplink Žemę. Tiesa, tai nėra viena pastovi uoliena – tai yra besikeičiantis „mėnulių rinkinukas“.

Mokslininkų teoriniame modelyje mūsų planetos gravitacija patraukia šiuos aplink Saulė keliaujančius asteroidus. Pritraukus tokį kosminį kūną, jis paprastai aplink žemę apsuka tris netaisyklingos formos ratus – su mumis jis būna apie devynis mėnesius – o vėliau tęsia savo kelionę.

Pasak mokslininkų, iki šiol natūraliems Žemės palydovams, išskyrus Mėnulį, buvo skiriama stebėtinai mažai dėmesio, nepaisant fakto, kad tokių palydovų tikrai esama. „Saulės sistemoje yra daugybė asteroidų, taigi, tikimybė, kad Žemė bet kuriuo metu bus bent vieną iš jų pasigavusi, neatrodo stebėtina“, - sakė mokslinio darbo bendraautoris astronomas Jeremie Vauballionas iš Paryžiaus observatorijos.

Mokslininkai teigia, kad šis mokslinis darbas yra jų pirmasis bandymas teoriškai modeliuoti Žemės laikinųjų antrųjų mėnulių orbitas ir dydžius. Mokslininkų gauti rezultatai dera su vieno tokio „laikinai pagauto asteroido“, kuris, kaip manoma, aplink Žemę sukosi maždaug metus nuo 2006 metų birželio, stebėjimo rezultatais. Objektas, pavadintas 2006 RH120, buvo aptiktas vykdant „Catalina Sky Survey“ projektą. Šis 3-6 metrų pločio objektas aplink Žemę sukosi dukart didesniu atstumu nei Mėnulis.

Helsinkio universiteto (Suomija) fizikas ir pagrindinis tyrimo autorius Mikaelis Gravnikas sakė, kad 2006 RH120 tikriausiai buvo atrastas dėl to, kad buvo kiek didesnis nei dauguma kitų „laikinųjų mėnulių“, beklajojančių mūsų planetų sistemoje. Daugelis tokių benamių mėnulių yra maždaug metro skersmens.

„Šio dydžio objektai yra pernelyg blyškūs, kad būtų aptikti kai yra nutolę, tarkime, kelis kartus toliau nei Mėnulis. Kai sukdami ratus aplink Žemę jie priartėja labiau, jų greitis būna per didelis, kad jie būtų aptikti, nes per daug dideliame taškų kiekyje pasiskirsto ribotas fotonų kiekis“, - sakė M. Gravnikas.

Šie apribojimai reiškia, kad šiuo metu neturime galimybių pastebėti savo laikinuosius mėnulius. Tačiau 2015 metais Čilėje turėtų pradėti veikti observatorija, vadinama „Large Synoptic Survey Telescope“ (LSST) – tuomet padėtis turėtų pasikeisti.

„Tikimės, kad LSST kaip nors pakeis padėtį, tačiau geriausia, be jokios abejonės, būtų specializuotos programos. Dar reikia atlikti statistinius tyrimus, padėsiančius nustatyti kur ir kaip tų objektų ieškoti“, - sakė J. Vauballionas.

NASA „Spaceguard Survey“ programa seka visų didesnių nei 1 kilometro skersmens Žemei artimų objektų trajektorijas, tačiau mokslininkams nelabai terūpi objektai, kurie yra tokie maži, jog nekelia grėsmės Žemei – tokie nepavojingi yra ir metro skersmens asteroidai.

Tačiau jeigu mūsų tolimieji laikinieji mėnuliai grėsmės nekelia bei yra per daug blyškūs, kad juos kas pastebėtų, ar taip jau svarbu, egzistuoja jie ar ne?

Pasirodo, pasak astronomų, svarbu. Kai kurie mokslininkai mano, jog galbūt įmanoma būtų vieną tokį asteroidą pasigauti ir parsigabenti į Žemę analizei.

„Atradus tokį asteroidą iškart kiltų klausimas ar nereikėtų iki jo nuskristi ir galėčiau lažintis, kad dauguma astronomų tvirtintų, jog vyti būtinai reikia! Priežastis yra paprasta: koks gi astronomas nenorėtu turėti viso, sveiko (nepakeisto jokiais fiziniais procesais) kosminės uolienos gabalo? Meteoritai visi pakinta krisdami per atmosferą. Vieninteliai nepakitę asteroido fragmentai, kuriuos turime, yra iš japonų „Hayabusa“ misijos, bet ir tai tėra vos keli gramai. Visos „Wild 2“ kometos smiltys, surinktos „Stardust“ misijos metu yra pakitusios“, - sakė J. Vaubaillonas.

Vyriausiasis Southwest tyrimų instituto (JAV) mokslininkas Clarkas Chapmanas sakė, kad parsigabenus tokį laikinąjį palydovą galima būtų daug ką sužinoti. „Neabejotina tiesa, kad būtų palyginus paprasta parsigabenti laikinai pritrauktą Žemei artimą objektą – tam nereikėtų itin galingos raketos, o kelionė pirmyn ir atgal netruktų ilgai“, - sakė susidūrimų su asteroidais grėsmės vertinimo ekspertas.

M. Gravnikas sakė: „Be jokios abejonės tikimės, kad kosminė misija iki natūralaus Žemės palydovo vieną dieną bus įvykdyta, jau dabar pradėjome bendradarbiauti su kosminių laivų orbitinės mechanikos ekspertais siekiant išsiaiškinti kaip galima būtų atlikti skrydį iš Žemės iki laikino palydovo“.

Komentarai (0)