Kur Hitleris „dingo“ – Argentinoje ar Brazilijoje, ir kodėl Stalinas ieškojo fiurerio asmeninio odontologo? ()
© Picryl (atvira licencija) | https://picryl.com/media/adolf-hitler-20-april-1945jpg-2-f50b91
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Geltonoji spauda ir archyvų atidarymas
Tačiau realių fiurerio pabėgimo įrodymų vis dar nebuvo. Todėl vėlesniais dešimtmečiais teorijos apie jo pabėgimą ir vėlesnį gyvenimą Lotynų Amerikoje virto tiesiogine „geltonosios spaudos“ reklama. Hitleris neva buvo „atpažintas“ nebe Argentinoje, o rančoje kaimyninėje Brazilijoje, kur jis neva praleido savo gyvenimą kaip ir dera tikrai roko žvaigždei – su jauna brazile.
Nauja susidomėjimo šia tema banga prasidėjo žlugus SSRS ir išslaptinus archyvinius dokumentus. 2000 m. Rusijos archyvų tarnyba netgi surengė Hitlerio palaikų, kurie visą tą laiką buvo saugomi su „aukščiausio slaptumo“ žyma, parodą. Tačiau niekam nebuvo leista jų liesti, o tai tik kurstė įtarimus ir įvairias versijas.
2009 m. buvo leista „paliesti“ Hitlerio kaukolę – amerikiečių mokslininkų grupei, vadovaujamai archeologo Nicko Bellatoni, buvo leista slapta paimti DNR medžiagą ir nugabenti ją į Jungtines Valstijas tolesniems tyrimams. Rezultatai buvo sensacingi – kaukolė, kuri buvo pateikta kaip Hitlerio, pasirodė esanti moters, kuriai nebuvo nė keturiasdešimties.
Tačiau kadangi DNR tyrimo medžiagos buvo paimtos neoficialiai, tyrimo rezultatai negalėjo turėti teisinių pasekmių. Paskutinis oficialus Adolfo Hitlerio palaikų tyrimas buvo eksperimentas, atliktas 2018 m. Prancūzų mokslininkams, vadovaujamiems Philippe'o Charlier, buvo suteikta prieiga prie nacių lyderio žandikaulio liekanų ir jo odontologo medžiagų. Remdamiesi tyrimo rezultatais, mokslininkai patvirtino oficialią versiją.
Kalbant apie 2009 m. atliktą amerikiečių tyrimą, prancūzų mokslininkų pareiškime teigiama, kad, sprendžiant iš to, kas buvo paskelbta, genetinės medžiagos tyrimo forma neleidžia nustatyti eksperimento tikimybės, viršijančios 55 %, tai yra, iš tikrųjų kalbame apie tikimybę atsitiktinumo lygmenyje.
Kas iš tikrųjų nutiko?
Taigi, kas iš tikrųjų įvyko 1945 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje? Pabandykime atkurti įvykius, remdamiesi visa šiuo metu prieinama informacija, kurios svarbiausias elementas – išslaptinti sovietinių specialiųjų tarnybų, kurios tiesiogiai dalyvavo tyrime, dokumentai.
Balandžio 29 d. rytą Adolfas Hitleris, apsuptas artimiausių bendražygių – padėjėjų, sekretorių, asmens sargybinių ir rinktinių NSDAP narių – vedė Evą Braun. Po to atsisveikino su visais ir pasitraukė pas žmoną. Po kurio laiko jie abu buvo rasti negyvi savo kambaryje. Eva Braun buvo nunuodyta kalio cianidu (pora anksčiau buvo išbandžiusi šiuos nuodus su savo augintiniais).
Adolfą Hitlerį su šautine žaizda galvoje ir 7,65 mm Walther PP pistoletu (vėliau žinomu kaip Jameso Bondo ginklas) rankoje rado SS telefono operatorius Rochusas Mischas. Fiureris tikriausiai prieš tai buvo apsinuodijęs. Nacių lyderiui buvo svarbu mirti „kareivio mirtimi“ nusišaudant, o ne nuo nuodų ar, juo labiau, nepasiduoti. Hitleris tai ne kartą pabrėžė po Stalingrado „katilo“, kai pasidavė šimtai tūkstančių vokiečių kareivių, įskaitant feldmaršalą Friedrichą Paulusą.
Netrukus prieš mirtį Hitleris sužinojo apie Italijos fašistinio lyderio Benito Musolinio mirtį, kurio kūnas kartu su jo meilužės Claretta Petacci kūnu buvo viešai eksponuojamas. Kad išvengtų išjuokos iš jo kūno, Hitleris įsakė jį sudeginti, prieš tai apvyniojus jį Vokietijos vėliava, o pelenus išbarstant vėjyje. Tačiau jo padėjėjai vėliavos nerado, todėl bandė sudeginti kūną improvizuotomis priemonėmis – dagtimi ir benzinu, tačiau jiems nepavyko. Todėl apanglėjusius kūnus jie užkasė bombos krateryje netoli bunkerio.
SMERŠ ir Stalinas ieško Hitlerio odontologo
Vokietijos armijai pasidavus, sovietų kontržvalgyba (SMERŠ) pradėjo šukuoti Berlyną, ieškodama Hitlerio ir kitų aukšto rango nacių. Sugavusi ir apklaususi Hitlerio padėjėjus, SMERŠ greitai rado jo kūną ir Evos Braun palaikus ir perlaidojo juos miške, kad išvengtų galimų neramumų, susijusių su nacių lyderio atminimu.
Tuo metu DNR tyrimai dar nebuvo prieinami, todėl pagrindinė kūnų atpažinimo priemonė buvo dantys. Taigi SMERŠ pradėjo ieškoti Hitlerio odontologo. Paaiškėjo, kad jis pabėgo iš Berlyno, bet jo asistentė buvo surasta. Ji pateikė Hitlerio medicininius dokumentus, ir buvo atliktas tyrimas, kuris leido atpažinti rastą kūną kaip Adolfo Hitlerio.
Josifas Stalinas nebuvo itin pasitikintis žmonėmis, todėl reikalavo kuo daugiau patikimų įrodymų apie savo didžiausio priešo mirtį. Dėl to visi įvykių dalyviai ir liudininkai, nuo Hitlerio padėjėjų iki odontologo padėjėjos, buvo kelis kartus nuodugniai apklausti. Nacių lyderio kūnas buvo kelis kartus ekshumuotas, kol Stalinas galiausiai liko patenkintas surinktais įrodymais. Tuomet Adolfo Hitlerio ir Evos Braun kūnai buvo perlaidoti sovietų karinės bazės Magdeburge teritorijoje.
Kaip sovietų žvalgybos agentūros vykdė Hitlerio valią po 25 metų
Paskutinis bylos taškas buvo 1970 m. įvykiai, kai tuometinė sovietų vadovybė nusprendė pati pagaliau išsiaiškinti, kas nutiko pagrindiniam SSRS priešui. Tuomet KGB vadovybės įsakymu buvo atliktas išsamus visų Hitlerio mirties įrodymų auditas.
Hitlerio mirties įrodymu buvo paskelbta:
- Pakartotinės visų liudytojų apklausos. Tyrimo organai sudarė visas sąlygas atskleisti galimus neatitikimus parodymuose. Tai nebuvo aptikta.
- Kūnų identifikavimas (jie nebuvo pakankamai apdegę, kad būtų neįmanoma jų atpažinti).
- Dantų atpažinimas pagal dantų įrašus. Būdamas 56 metų, Hitleris teturėjo keturis dantis. Likusius, kaip dokumentuota, išrovė jo asmeninis odontologas.
- Rentgeno nuotraukos buvimas. Ji buvo padaryta po nepavykusio pasikėsinimo nužudyti Hitlerį 1944 m. liepą. Nuotraukoje aiškiai matomas fiurerio žandikaulis, kuris atitinka odontologo aprašymą.
- Kruvinos sofos, ant kurios tariamai nusižudė Hitleris, fragmento buvimas.
Po to buvo nuspręsta atsikratyti kūnų. Jie buvo galutinai sudeginti, o pelenai išbarstyti vėjyje. Išsaugotas buvo tik nacių diktatoriaus žandikaulis ir kaukolė. Visa procedūra buvo tinkamai užfiksuota, laikantis KGB protokolų. Tokiu būdu sovietų slaptosios tarnybos įvykdė nacių lyderio paskutinę valią.
Kitą dieną Hitlerio žandikaulis vėl buvo viešai eksponuojamas. Rusijos prezidento tarybos narė Eva Merkačiova paskelbė fiurerio žandikaulio nuotrauką, kuri saugoma FSB archyvuose „Gvardijski“ cigarečių dėžutėje.
Merkačiova taip pat pranešė, kad archyve yra 1945 m. prieš Adolfą Hitlerį pradėta žvalgybos tyrimo byla, fiurerio bunkerio nuotraukos, autopsijos ataskaitos iš duobės su palaikais ir jų sudeginimu. „Liko tik Hitlerio ir Evos Braun žandikauliai, Goebbelso ortopedinis batas. Jie buvo iš anksto išimti ir saugomi kaip fizinis įrodymas. Tuo pačiu metu būtent Hitlerio žandikauliai (viršutinio žandikaulio tiltelis su 9 dantimis ir apatinis žandikaulis su 15 dantų, kurie buvo apdegę) buvo laikomi pagrindiniu ir besąlygišku įrodymu, kad tai buvo jis“, – rašė Merkačiova.
Tad iš kur šios sąmokslo teorijos apie Hitlerio išlikimą?
Kodėl Stalinas turėjo kurti legendas apie savo prisiekusį priešą? Čia mes buvome dviejų antagonistinių visuomenių susidūrimo liudininkai. Totalitarinėje SSRS visa informacija buvo kontroliuojama valdžios. Būtent čia buvo formuojamas komunistų lyderio Josifo Stalino kultas. Todėl jie gerai suprato visą žmogaus sakralizavimo galią – po mirties bet kuris žmogus idealizuojamas, prisimenamas tik gėris. O kūno išjuokimas tik sustiprins „kankinio“ aureolę jo šalininkų akyse. O kaip Maskvoje bijoma „nepribaigtų nacių“, mes savo akimis stebime iki šiol.
SSRS tiesiog įsakė tylėti apie Hitlerį, ir įsakymas buvo įvykdytas. O kokias pasekmes toks sprendimas turėtų Vakaruose – Kremlius iš principo buvo abejingas. Demokratinėje visuomenėje bet kokie nesutarimai sukelia alternatyvias teorijas, kas ir nutiko Hitlerio byloje, kai tikrieji faktai paaiškėjo tik po geležinės uždangos griūties. Vietoj to atsirado įrodymų apie aukšto rango nacių pabėgimą.
Ar galima pasitikėti sovietiniais įrodymais?
Klausimas retorinis. Pagal sovietinius protokolus viskas buvo atlikta nepriekaištingai. Kas nestebina, atsižvelgiant į šios bylos svarbą Stalinui asmeniškai. Tačiau kritiškai vertinant sovietų valdžios darbą, bandymas atsakyti į klausimą: „Kas būtų nutikę, jei nebūtų rastas Hitlerio kūnas?“ meta milžinišką abejonės šešėlį. Greičiausiai Stalinas, kentėjęs nuo paranojos, nebūtų susitaikęs su Hitlerio tolesnio gyvenimo galimybe ir todėl būtų reikalavęs Hitlerio ar jo paties mirties įrodymų iš kiekvieno paskesnio tyrimo vadovo. Taigi falsifikavimo ar bent jau akių užmerkimo į tam tikrus neatitikimus idėja neatrodė tokia jau bloga.
Tačiau, kita vertus, stabdžių ir atsvarų sistema buvo sukurta gana gerai. Pats Stalinas buvo pasiruošęs tokiam posūkiui, todėl kelis kartus įsakė įvairioms grupėms atlikti tyrimus. O Hitleriui pabėgus Vakarų specialiosioms tarnyboms, grėsė demaskavimas. O tokiu atveju visiems klastotojams ir net į tai įsitraukusiems asmenims neišvengiamai grėstų siaubinga mirtis sovietų saugumo tarnybų kankinimų kamerose. Tad verta paminėti, kad išslaptintų sovietų specialiųjų tarnybų duomenų patikimumas yra itin didelis.
Ar Hitleris iš principo galėjo pabėgti?
Jei jis tikrai to norėjo, tai taip. Argumentas už tai yra jo pavaldinių pabėgimas. Tačiau čia reikia atsižvelgti į šio asmens ambicijų lygį. Kai naciai atėjo į valdžią Vokietijoje, Hitleris savo bendrininkams pasakė, kad iš čia (iš Reicho kanceliarijos pastato) išeis tik miręs. Ir taip atsitiko. Trečiojo Reicho pralaimėjimas Adolfui Hitleriui yra viso jo gyvenimo projekto pralaimėjimas. Žmonės nusižudo vien dėl tokio fakto, jau nekalbant apie pavojaus lygį, kuriame jam tektų gyventi bet kurioje šalyje visą likusį gyvenimą.
Kiekvienas, kas gali įsivaizduoti Adolfą Hitlerį leidžiantį dienas rančoje kur nors Brazilijoje, jaunos meilužės glėbyje, net nenutuokia, apie ką jis kalba. Labiau tikėtina, kad patikės istorija apie kitą Mėnulio pusę, kur nacių lyderis galėjo susikurti savo asmeninį Reichą.
