Britų spauda sunerimusi, jog vos už 630 kilometrų nuo Jungtinės Karalystės sostinės Londono, tykaus Lachės Zy (vok. – „Laacher See“) ežero, tyvuliuojančio už 37 km nuo Bonos (Vokietija), gelmėse bunda superugnikalnis, kuris savo galingumu prilygtų antram pagal galingumą XX a. išsiveržimui – Pinatubo ugnikalnio išsiveržimui, įvykusiam 1991-aisiais Filipinuose. Jei taip atsitiktų, į orą būtų pakelti milijardai tonų piroklastų ir magmos, o didelė dalis Europos, įskaitant ir Britų salyną, būtų padengta pelenais.

Pranešama, jog Lachės Zy gelmėse tūnantis monstras išsiveržia kas 10-12 tūkst. metų, o nuo paskutinio išsiveržimo praėjo maždaug 12,9 tūkst. metų. Tad galiūnas sprogti gali bet kurią akimirką.

Jei taip atsitiktų, vulkano pelenai ir uolienos padengtų 620 kvadratinių mylių teritoriją aplink išsiveržimo epicentrą. Paskutinėmis 2011-ųjų dienomis pastebėta požymių, jog ugnikalnis bunda. Jei jis suaktyvėtų ir išsiveržtų, būtų nuniokota didelė dalis Europos, nebūtų išvengta masinės evakuacijos ir trumpalaikio globalinio klimato atvėsimo, nes pelenų debesys pridengtų saulę.

Manoma, jog ugnikalnis savo dydžiu prilygsta Filipinuose stūksančiam Pinatubo monstrui, kuris išsiveržė 1991-aisiais, o šis išsiveržimas laikomas antru galingiausiu XX a. po 1912 m. Aliaskoje išsiveržusio Novaruptos ugnikalnio. Pinatubas prieš 20 metų išspjovė 10 mlrd. tonų magmos, 20 mlrd. tonų sieros dioksido ir 16 kubinių kilometrų pelenų (piroklastų), dėl ko pasaulinė klimato temperatūra kuriam laikui buvo nukritusi 0,5 laipsnio.

Lachė Zy yra krateryje tyvuliuojantis ežeras Reino krašte-Pfalce, už 37 km nuo Bonos ir tik už 8 km nuo Reino upės. Kartu su greta esančiais Verer Keselio (vok. – “Wehrer Kessel”) ir Rydeno (vok. – „Rieden“) ugnikalniais, Lachė Zy sudaro vadinamąjį „Rytų Eifelio vulkaninį lauką“.

Lachės Zy ežeras virš jūros lygio iškilęs 260 metrų, jo perimetras siekia 8 km, ežerą supa aukštos kalvos. Ežero vanduo – mėlynas, labai šaltas ir kartoko skonio. Natūralių nuotėkių ar intakų ežeras neturi, tad vandens lygis jame kinta priklausomai nuo kritulių kiekio ir vandens išgaravimo.

Kalvagūbris, kuriame tyvuliuoja Lachės Zy ežeras, susiformavo po didžiulio ugnikalnio išsiveržimo, prieš 12,9 tūkst. metų. Tuomet iš ugnikalnio išsiliejo apie 6 kubinius kilometrus magmos ir išsiveržė apie 16 kubinių kilometrų piroklastų (išsiveržimo metu išmetamos ir ant žemės nukrintančios medžiagos, nepriklausomai nuo jų sudėties ar dydžio).

Pagal ugnikalnių išsiveržimų stiprumo skalę (angl. – „Volcanic Explosivity Index“), šis išsiveržimas buvo įvertintas 6 balais (maksimalus įvertis – 8 balai) ir buvo galingesnis už 1991-ųjų Pinatubo išsiveržimą Filipinuose, nors pastarasis buvo įvertintas taipogi 6 balais, tačiau išmetė 10 kubinių metrų piroklastų.

Paskutiniojo Lachės Zy ugnikalnio išsiveržimo piroklastai užtvenkė Reino upę ir suformavo 140 kvadratinių kilometrų ežerą. Kai ši natūrali užtvanka galiausiai neatsilaikė, ugnikalnio apylinkes užtvindė didžiulis potvynis (jis siekė ir dabartinės Bonos teritoriją).

To išsiveržimo liekanų visoje Europoje galima aptikti ir dabar, o nuo tų laikų išlikę piroklastai naudojami kasinėjimų datavimo procedūrose.

Kad Lachė Zy nėra amžiams nurimęs, byloja seisminis aktyvumas regione ir ryškios terminės anomalijos po ežeru. Iš magmos išsiskiriantis anglies dvideginis burbulų pavidalu kyla į ežero paviršių pietiniame vandens telkinio krante (žiūrėkite vaizdo siužetą rašinio pabaigoje). Mokslininkai yra įsitikinę, kad naujasis išsiveržimas gali įvykti bet kada. Net ir tuo atveju, jei jis būtų silpnesnis ir būtų įvertintas mažesniu balu, Europos gyventojams, ypač daug gyventojų turinčiai Vokietijai, jis būtų katastrofiškas.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (17)