Jeigu rūkantysis palygintų sveiko ir rūkančio žmogaus plaučių vaizdą, ko gero, tą pačią akimirką mestų cigaretes į šiukšlių dėžę. O jeigu ant Kūčių stalo kas nors padėtų standartinio dydžio žmogaus skrandį, pamatę jo tūrį apsiribotumėte trimis patiekalais.

Tuo galima įsitikinti penktadienį Vilniuje, prekybos ir pramogų centre „Panorama“ atidarytoje parodoje „The Human Body Exhibition“. Pirmą kartą į Lietuvą atvežtoje parodoje – beveik 200 eksponatų, parodančių, kas slypi po žmogaus oda. Tiesiogine prasme.

Kūnai plastinuoti

Lino Janausko, parodą pristačiusio teismo medicinos rezidento žodžiais, „The Human Body Exhibition“ yra labai kontraversiška, nes atskleidžia tai, kas ilgą laiką buvo prieinama tik su medicina susijusiems žmonėms. „Paroda skirta ne tik supažindinti su žmogaus kūnu, jo anatomija, bet parodyti, kuo medicina yra tokia didinga, paslaptinga ir sudėtinga, kodėl reikia mokytis tiek daug metų“, – aiškino L. Janauskas.

Ekspozicija suskirstyta į devynias galerijas. Ji prasideda žmonių kaulais, jų funkcijomis ir sandara, o baigiasi gyvybės atsiradimu – chronologiniu vaisiaus vystymusi nuo jo užuomazgų. Lankytojams pasakojama, kaip veikia organų sistema, pristatomos įvairios patologijos: kaulinė, raumenų; parodoma, kaip infarktai, insultai ar piktybiniai navikai paveikia organus, atskleidžiama rūkymo žala plaučiams.

Kokiu būdu išsaugomi eksponatais virtę žmonių kūnai ir iš kur jų gaunama? Kūnai plastinuojami. Juos parodai paaukojo plastinavimo tyrimus vykdanti Daliano Hoffeno biotechnologijos laboratorija.

Priklausomai nuo to, ką siekiama parodyti, kūnas išpjaustomas, atidengiami sluoksniai. Tuomet kūnas arba organas patalpinamas į acetoną, iš kiekvienos ląstelės išstumiamas vanduo, kūnas arba organas dedamas į vakuuminę kamerą, įdedama silikono polimerų. Prieš tai buvęs skystis išgaruoja, nebelieka vandens. Iš pradžių kūnas būna šiek tiek judrus, jam suteikiama forma, ir galiausiai jis sukietėja.

Išsilaiko apie 10 metų

L. Janausko teigimu, viso kūno plastinacija gali užtrukti apie metus. Organo, priklausomai nuo dydžio, – mėnesį ar savaitę. Paprastai parodoje jie eksponuojami apie 10 metų.

Šios parodos ekspoziciją sudarantys kūnai plastinuoti neseniai, todėl laikas jų dar nepaveikė. Temperatūros pokyčiai, šviesa plastinuotiems kūnams įtakos neturi. Jie jautrūs tik mechaniniam poveikiui, pavyzdžiui, kratymui transportuojant, todėl gabenti reikia labai atsargiai. Nebetinkami edukaciniams tikslams eksponatai yra kremuojami.

Lietuvoje plastinacijos metodo su silikono polimerais niekas nenaudoja, tačiau universitetai, ruošdami savo studentus – būsimus įvairių specialybių medikus, kūnus balzamuoja. Tai panašus į plastinaciją procesas. L. Janauskas atskleidė įdomų faktą: norintieji gali po mirties paaukoti savo kūnus medicinos bazėms, todėl Kauno medicinos universitetas kūnų turi pakankamai.

Kinų palaikai

Kūnų savininkų tapatybė išlaikoma paslaptyje. Nežinomas nei jų amžius, nei lytis – tai galima nustatyti tik pagal kaukolę, žandikaulį, dubenį. Aišku tik, kad tai kinų palaikai.

Visi kūnų savininkai pasirašė, kad po mirties nori paaukoti kūną edukaciniams tikslams. Visi šie žmonės mirė natūralia mirtimi. Teigiama, kad eksponatai buvo ruošiami laikantis ypatingos pagarbos žmogaus kūnui.

Klauskite, ir bus atsakyta

Kiekvienas parodos eksponatas turi savo istoriją, ir jos visos įdomios. Štai S formos stuburo kaulai. Ar žinojote, kad protėviai mums paliko uodegikaulį? Nesijaudinkite: net jei netyčia nulūžtų, jo nereikėtų gipsuoti. Tiesiog kelias savaites būtų sunku ilgai vienoje vietoje nusėdėti.

Ar žmogaus mėsa nenuodinga? Ar žmogui tiktų gyvūno organai? Kaip atrodo dešimties savaičių embrionas? Kodėl skrandis toks mažas? Ar mylime širdimi, ar smegenimis? Tokių ir panašių dalykų galite sužinoti iš gidų, kurie atsakys net į smalsiausių lankytojų provokuojamus klausimus, o jų bežiūrint 200 eksponatų kils begalė.

Jokio specifinio kvapo

Nėra atgrasu – labiau norisi visa tai paliesti. Kūnai, jų dalys neturi specifinio kvapo. Nors panašių eksponatų nuotraukas ar vaizdo medžiagą galėjome matyti jau prieš kelerius metus, nes tokių parodų pasaulyje yra ne viena, gyvas vaizdas, įspūdis ir pojūtis – kitokie.

Nėra atgrasu – labiau norisi visa tai paliesti. Kūnai, jų dalys neturi specifinio kvapo. Nejaukiai pasijusti galima tik pažvelgus eksponatams į akis ar lyties organus, taip pat pamačius, kaip audinius ir organus paveikia piktybiniai navikai ar rūkymas, aplinkos tarša. Į tai „The Human Body Exhibition“ organizatoriai ir nori atkreipti dėmesį.

Komentarai (1)