Kinų fizikai beveik 100 km atstumu teleportavo 1,1 tūkst. fotonų

r_wc

Ačiū, ačiū. Savamokslių pseudomokslininkų bandymai įžeisti - man vienas mieliausių komplimentų. Vadinasi, tikslą pasiekiau.

Nepavydziu as studentam, jei tokie atsiprasant destytojai dar ka nors desto. Tik papugas su gera atmintim mokint. Ir siaip kulturos nulis, nepadeda matau issilavinimas.

, ir paskui kelk abejones. Taip, turi teisę abejoti. Bet pirmiausia turi suprasti, kodėl dabar aiškinama būtent taip. Va šitą grandį bandai ignorantiškai praleisti, nes tau ji paprasčiausiai nepatinka. Arba neskiri laiko suprasti. "Nepatinka", "nesuprantu" - nėra geri fizikiniai kriterijai. Tik anaiptol nepriimk, kad bandau kažką durninti. Ne. Nėra klaida abejoti ir kelti naujas hipotezes. Nėra klaida prieštarauti esamoms. Bet pirmiausia reikia suprasti esamas - ir nesvarbu, kad joms netinka biliardo šaratų ir panašios analogijos. O gi tikrai netinka. Anksčiau ar vėliau, pasieki tokį lygmenį, kur pradeda nebetikti. Patinka tau tai ar ne. Tiesiog, kai pradedi mechaniką vienam stalo gale derinti su mechanika kitam - dėsniai nebeatitinka, ir reikia išrasti matematiką, kuri, nors ir neintuityviai, derėtų su abiem. Taigi, mes turime matematiką - tokią, kuri savaime plaukia iš mūsų biliardo stalo dėsnių ir iš anų. Kuri puikiai paaiškina ir nuspėja. Darsyk kartoju: niekas tau nedraudžia išrasti savo matematikos - tik parodyk, kur ši neteisi. O tam pirmiausia ją reikia suprasti.

Nu jo abiem reik atostogų. Kažkaip "lietuviškai" susikapojom.

Čia į tema: Kuom skiriasi eteris ir kvantinis vakuumas? Mano matymu tai bandymas nusakyti tai kas yra tarpuose tarp kūnų. Pirmas pagal 19 a supratima, antras pagal 20a supratima. Na pirmas vezimas, antras Audi 100. Dabar imkim 1 zmogaus resursus. Bebdra reliatyvumo ir ypac QED vyste kolektyvai. Detaliam isisavinimui gali neuztekti gyvenimo, bet yra paprasti atvejai kuriuos galima nagrineti. Be to alternatyviu poziuriu nezinojimas yra tokia pat skyle kaip ir dominojancio modelio nepilnas ivaldymas. Ir tam irgi reikia daugybes laiko. Be to gerokai plecia "krastovaizdi". Vienas zmogus nebegali atkartoti viso kelio kuriant naujas visapimancias teorijas, bet zinodamas daug skirtingu atraminiu taškų ir realių eksperimentų gali rast problemas dabartinej konstrukcijoj ir numatyt kur eksperimentai nebeatitiks dabartini modeli. Kartoju dar karta, sitam tikslui svarbiausia zinoti ivairiu skirtingu poziuriu kuo daugiau, o ne įvaldyti gerai vieno matematine puse. Iskeltam tikslui tai praktiskai nieko neduoda.

. "Spooky action over distance"? Bet juk tai tik žodžiai. Čia mūsų vaizduotės ir išraiškos priemonių ribotumas, o ne matematikos ar fizikos. Man sunku mintyse vizualizuoti tenzorius, tikrines reikšmes, daugiau nei 4 dimensijų erdvę (4 dar sugebu), bet dėl to neatmetu matematikos už jų. Tai, kad niekada nemačiau kompleksinio skaičiaus obuolių - nereiškia, kad negalima traukti šaknies iš neigiamo skaičiaus.

Del QED as nei turiu kokiu pasiulymu ja tikrint, nei turiu noro apie tai galvot. As manau, kad ji labai geras statistinis modelis. Bet klausimas kodel pvz elektronai interferuoja nera tuscias. Tai gali geriau suprasti elektrono sandara. Pvz isivaiduojama, laukas "eina is elektrono". O kodel ne i elektrona, na kaip slegis is ivairiu pusiu. Tada pralekdamas pro viena plysi is jos isejes susiduria su skirtingu savo paties lauku. Nes is vienos puses dalis jo lauko praejo pro gretima plysi. Tas pats ir su fotonais. Ziurek taip ir atsivers paprastas (ar nepaprastas ) paaiskinimas klasikiniu stilium. Del abieju reliatyvumu siuliau eksperimentus ne uz Saules sistemos ribu. Nesakiau, kad negalima patikrinti. Siuliau ne viena eksperimenta. Nesilaikau statisko eterio modelio, o greiciau masyviu kunu velkamo priklausomai nuo gravitacijos, greiciausiai nuo gravitacinio lauko energetinio tankio. Cia jei apie eteri kaip apie dujas, bet didelis skirtumas , kad duju atomai labai saveikauja tarp saves, o jei tu "erdves duju/plazmos/supertakaus skyscio" daleles skvarbios kaip neutrinai ir tik retkarciais susiduria (lyginant koks atstumas tarp tu daleliu ir koki kelia reik nueit kad susidurti vienai su kita, tada susidurus turim virtualia dalele tarsi atsiradusia is nieko, o cia tik joonizuotas eteris) Netgi "klasikinis" zodis laukas, man visada asociuojasi su zodziu srautas. Srautas kazko, greičiausiai dvikryptis srautas, na kaip verdancio vandens pvz,, burbulai i virsu, vanduo i apacia, cia kaip analogija, arba su jonais tarp elektrodu.

Kodėl laukas turi eiti "į kažką" arba "iš kažko"? Magnetizmas sukuria elektrą, ar elektra magnetizmą? Elektronas pats yra laukas, jis - banga, fliuktuacija lauke. Kur čia slėgis ar dar kažkas? Bet bangų dinamika ir dalelių dinamika yra skirtingos, o QM parodo, kada banga (išsklaidyta būsena lauke) virsta dalele (taškiniu objektu). Makropasaulyje tam analogų nėra - nes kas juda kaip banga, ir savo energiją paskirsto tolygiai visame fronte. Viena atskira dalelė veikia taip, lyg būtų statistinė srauto dalis, net jeigu ji vienintelė tame sraute. Ar priešingi krūviai vienas kitą traukia, ar tiesiog nesipriešina išoriniam spaudimui - tėra tik požiūrio klausimas, nes vienaip ar kitaip tos dalelės sąveikaudamos keičia viena kitos tikimybinę funkciją aptikti kažkuriame taške. Čia ir yra problema - niekada negali pasakyti, kiek konkreti dalelė nukryps nuo labiausiai tikėtino kurso. Klasikinė mechanika (dalelių srautų statistika) yra tiksli, kvantinė (atskirų dalelių) - ne. Kad gravitacinis laukas - gravitacinės bangos/dalelės - egzistuoja, praktiškai niekas ir nesiginčija. Na, sakykim, gravitacija tikrai kažkaip iškraipo eksperimentų rezultatus. Tai siūlai eksperimentus atlikti, kur gravitacijos "beveik nėra"? Tokias sąlygas rastum nebent tuštumose tarp galaktikų spiečių. Bet pala... Taigi yra gravitaciniai lęšiai - paimk ir palygink bangas atėjusias iš to paties objekto per "tuštumą" ir užlinkusią už galaktikų gravitacijos. Manai, būtum pirmas? Kol kas, kiek žinau, tokie tyrimai tik patvirtina BRT/SRT. Na, o lauko apibrėžimo tikrai neverta perrašinėti. Laukas - tai kiekybinė arba vektorinė savybė, apibrėžta visuose sistemos taškuose. Pavyzdžiui, atmosferos slėgis. Ir dar, laukas gali egzistuoti nepriklausomai nuo dalelių jame yra - vakuume atmosferos slėgis lygus nuliui. Srautas yra dalelių (ar kitokių objektų) statistinis judėjimas, jis gali būti aprašytas vektorių, tankio ar pan. lauku, bet ne visi laukai aprašo srautus. Gravitacija yra akivaizdžiai laukas, ir makroskopiniams reiškiniams aprašyti to pakanka, nesigilinant ar ten yra koks nors Higgsų, gravitonų ar dar kažko srautas. Apie tas virtualias daleles - prie ko čia? Sisidūrimas įvyksta tuomet, kai dvi banginės funkcijos paveikia viena kitą. Su nykstamai maža tikimybe, du neutronai gali atsidurti viename taške ir "prasituneliuoti" vienas pro kitą, niekaip vienas kito nepaveikę. Gali būti ir priešingai - su nykstamai maža tikimybe du neutronai gali susidurti būdami skirtinguose galaktikos kraštuose. Automobilis gali įvažiuoti į garažą pro užvertus vartus. Banga, pernešanti impulsą tarp dalelių nėra virtuali - ji tokia pati reali, kaip ir pačios dalelės (tas vaizduojama Feynmanno diagramose). Virtualios dalelės, arba, tiksliau, jų poros, atsiranda spontaniškai dėl kvantinių fliuktuacijų. Sakoma, kad iš kvantinio vakuumo gali "pasiskolinti energijos, jeigu ją grąžinsi, kol niekas nepastebėjo". Virtuali dalelė gali tapti realia, jei kažkaip jų porą sutrikdysi. Pavyzdžiui, juodosios skylės paviršiuje (Hawkingo spinduliavimas: viena poros dalelė lieka juodojoje skylėje, kita ištrūksta). Arba, jei tokia spontaniška fliuktuacija pakankama jėga "užkabina" realią dalelę (pvz., jei neutronas spontaniškai skyla).

P.S. elektronas praeina Negana to, keliai gali būti labai skirtingo ilgio. Kaip banga gali interferuoti su savo atspindžiu, ateisiančiu ateityje? Gali, pavyzdžiui, paleisti judėti ratu, ir kaitalioti plyšių skaičių gardelėje pagal žinomą dėsnį. Kaip atskiras elektronas gali žinoti, pagal kokį dėsnį kaitaliosi, kad kartu su vėliau paleistais elektronais nupieštų interferencinį raštą? O vis dėlto kažkaip žino.

numatymai skiriasi. Zodziu kad gautusi "zirkles". Tokiu dar nieks nedare, nes nieks su oponentais net nesikonsultuoja ruosiant tuos eksperimentus kazkodel. Siaip kazkas paskaiciavo koki efekta ir tikrina, cia visiska nesamone mano manymu. Del lauko savokos nenoreciau sutikt. Turiu omeni saveikos lauka. Na galima pvz sustatyt kruva slaveju ir kad sluotu i viena puse. Tipo bus statinis laukas. Bet realiam pasaulyje tokiu priristu lauko generatoriu nera turbut. Slavejos del impulso tvermes desnio judes i kita puse ir bus dvipusis srautas. Zodziu sitai matematinei definicijai paprasciausia butu tokia vizualizacija: Erdve pilna mikroobjektu, o lokalus kunas dalele yra tarsi kliutis transformatorius, kuris keicia pralekianciu erdves daleliu kazkurias savybes. Kaip pvz/analogija neutrinu transformacija is vieno tipo i kita. Galima ziuret i lauka apstrakciai, matematiskai, o galima pavystyt tokia vizualizacija ir paziuret kokiu erdves daleliu savybiu tam reiktu kad veiktu. Kadangi kitos vizualizacijos kaip ir nera, tai cia gali buti ejimas teisinga kryptim, nebutinai su greitais praktiniais rezultatais.