Vilniaus rajonuose pastaruoju metu į pašto dėžutes ėmė plūsti leidiniai, kuriuose Lietuvos ir užsienio gydytojai, mokslininkai ir tiesiog laimingi ligas išsigydę gyventojai liaupsina jonizuoto vandens naudą. Visai nuo įprasto nesiskiriantis vanduo neva sureguliuoja kraujospūdį, gydo uždegimus, infekcijas, gastritą, žvynelinę, skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opas, nuo jo nustoja slinkti plaukai, gerėja cukriniu diabetu sergančių žmonių savijauta. Ir tai dar ne viskas – nuo tokio vandens jaunėja oda, o moterys sulieknėja.

Beveik visi tekstai dviejų lapų laikraštuke prasideda sakiniu: „Iš pradžių į jonizuotą vandenį žiūrėjau skeptiškai. Juk jis nei spalva, nei skoniu ar kvapu nesiskiria nuo paprasto.“

Šarmas ir neigiamas ORP – itin naudingi organizmui

Leidinyje „Sveikata ir vanduo“ rašoma, jog vanduo jonizuojamas elektrolizės būdu. Per vandenį leidžiama elektros srovė, jis skylą į vandenilio (H+) ir hidroksilo (OH-) jonus, o vandenyje ištirpusios druskos į teigiamus metalų (kalcio, magnio, kalio, natrio) ir neigiamus – chloro, sieros, fosforo ir kitus jonus.

Prie jonizatoriuose įrengto katodo pritraukiami šarminių metalų – kalcio, magnio, kalio, natrio ir hidroksilo OH- jonai. Prie anodo rūgštiniai – chloro, fosforo, sieros ir vandenilio jonai.

Taigi vanduo išbėga į dvi membrana perskirtas puses – vienoje pusėje jis yra šarminis, kitoje – rūgštinis.

Štai tokiu iš pradžių gan sunkiai „suvirškinamu“ principu veikia vandens jonizatoriai. Vandenį jie paverčia silpnai šarminiu ir turinčiu neigiamą oksidacijos-redukcijos potencialą. Sunku suvokti, kas tai, tačiau leidinyje chemikas Telesforas Laucevičius tikina, kad šarminis vanduo ir neigiamas oksidacijos-redukcijos potencialas itin naudingas žmogaus kraujui. Šis taip pat yra šarminis ir turi panašų ORP krūvį.

Neaišku, kas filtre lieka po jonizacijos

GRYNAS.lt kalbinti maisto produktus bei visuomenės sveikatą tyrinėjančių institucijų specialistai negalėjo aiškiai atsakyti, ar jonizuotas vanduo turi kokį nors teigiamą poveikį sveikatai, ar tai tik dar vienas „žaliasis smegenų plovimas“. Specialistai teigė, jog tokie tyrimai nė vienoje iš institucijų nėra atliekami, o be mokslinio pagrindo jie negali kritikuoti jonizuoto vandens arba patvirtinti jo gydančių galių.

Tačiau bendrovės „Vandens tyrimai“ vadovas Valdas Šimčikas neabejojo – tai tėra manipuliacija plika akimi nematomais elementais bei sąvokomis, šarminio vandens reagentų parduotuvėje galima prisipirkti litrais, tačiau jis „gydys“ tik tas kelias minutes, kol pasieks skrandį.

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Maisto tyrimų poskyrio vedėja Giedrė Jankovskienė teigė, jog sunku ką nors komentuoti, kai nėra visiškai aišku, kas tas jonizuotas vanduo.

„Gamintojas išgiria, pastato kokį nors filtrą ir sako – štai, dabar jūs gersite jonizuotą vandenį. O ką iš tiesų mes geriame? Be tyrimų niekas neatsakys į šį klausimą. Turime higienos normas ir žinome, kokios sudėties ir koks turi būti vandentiekio vanduo. O jonizuotas? Kodėl jis turėtų gydyti gastritą ar uždegimus – nesuprantu. Čia galbūt būtų klausimas gydytojams, įdomu būtų išgirsti jų nuomonę. Kaip chemikė pirmiausia tos bendrovės paklausčiau, ką gamintojas pakeičia vandentiekio vandenyje? Kokių jonų pagausina, kokių – sumažina? Nes būna skirtingų jonizatorių.

Vandenyje yra šiek tiek toksinių elementų – nitritų, nitratų, švino. Ar jų po jonizacijos sumažėja? Noriu žinoti, kaip keičiasi cheminė vandens sudėtis perėjus per jonizatorių,“ – kritiškai žvelgti į jonizatorius gyventojams patarė G. Jankovskienė.

Vandentiekio vanduo taip pat vertingas

Chemikė tikino, jog žmogaus pH iš tiesų yra šarminis. Reklamose neretai skelbiama, jog žmogui reikia daugiau šarminių produktų, vandens, kad organizmui nereikėtų eikvoti energijos verčiant gautas medžiagas į šarmines, atitinkančias reikiamą krūvį.

Maisto tyrimų poskyrio vedėja pabrėžė, kad vandentiekio vanduo – taip pat šarminis. „Labai filtruoti negalima, nes distiliuotas – visiškai išvalytas – vanduo yra rūgštinis. Jis netinkamas gerti, naudojamas automobiliams. Mūsų vandentiekio vandens pH yra apie 7,5, taigi jis – silpnai šarminis. Klausimas – ar dar labiau šarminis vanduo padės sveikatai? Visgi man tai panašiau į reklaminį triuką“, – kalbėjo moteris.

Moteris yra varčiusi reklaminiams leidiniams straipsnius rašančio chemiko Telesforo Laucevičiaus knygą „Jonizuotas vanduo“, tačiau tikino, jog joje nebuvo tiek mokslinių įrodymų dėl jonizuoto vandens naudos, kad bėgtų pirkti jonizatoriaus.

„Jonizuojant vieni jonai keičiami kitais. Dėl šarmingumo, rūgštingumo jų žodžiuose yra tiesos. Tačiau ar „išstumdami“ vienus jonus ir versdami juos kitais nepakenksime organizmui? Labai išsamūs tyrimai jau turėtų būti atlikti pačių gamintojų. O jų dar nėra ir negaliu komentuoti. Galėčiau tik nerekomenduoti pulti pirkti tų prietaisų ir gerti to vandens, kol nėra tyrimų“, – įsitikinusi Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atstovė.

Kodėl jo dar neišrašinėja ligoninėse?

G. Jankovskienė pabrėžė, kad vandenį tiekiančios bendrovės pluša nuolat vykdydamos savo vandens tyrimus. O kas tiria jonizatoriuje susidariusį vandenį?

„O kai yra tik keli tyrimai ir reklama – tai kelia klaustukų. Žmonės kartais atneša jonizuotą vandenį ištirti, tačiau tiksliai nežino, kokius jonizatorius jie savo namuose pasistatė. Galbūt turi tik paprastą filtrą ir vadina jį jonizatoriumi. Ir tyrimų rezultatai tuomet būna įvairūs. Bet kokiu atveju, jei šis vanduo gydytų visas ligas, greičiausiai poliklinikose jį išrašinėtų vietoje vaistų“, – pokalbį užbaigė chemikė.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė teigė, jog vandens jonizatorių įsigijimo tarnyba nekontroliuoja. Tačiau, jos nuomone, nėra didelio poreikio įvairiais būdais „gerinti“ ir taip kokybišką vandentiekio vandenį.

„24 higienos norma nustato vandenilio jonų koncentraciją vandenyje. Ir tai yra tarsi kokybės rodiklis. Ši koncentracija yra nustatyta nuo 6,5 iki 9,5. Viešai tiekiamame vandenyje ji ir svyruoja tarp šių parametrų. Neseniai tikrinau statistiką: 2010-aisiais vien vandenilio jonų tyrimų Lietuvos vandenvietėse buvo atlikta beveik 7500. Visi šie tyrimai parodė, kad vanduo atitinka reikalavimus. Higienos norma parašyta pagal europinę direktyvą, nustatomas žmogui gerti tinkamas vanduo. O dėl poveikio sveikatai negaliu nei patvirtinti, nei paneigti – tai jau ne mano kompetencija“, – trumpai situaciją komentavo V. Galdikienė.

Iš vandens – du skirtingo poveikio tirpalai

Bendrovės „Vandens tyrimai“ vadovas Valdas Šimčikas ir GRYNAS.lt skaitytojams ir žmonėms nepailsta dėstyti, kas vyksta vandens jonizatoriuje ir kokį paprastą tirpalą, o kartu – pavojingą rūgštį jie gauna iš tokių prietaisų. Tyrėjas netgi yra nupiešęs grafinę schemą, kokiu principu veikia vandens jonizatoriai.

„Visiškai grynas vanduo nepraleidžia elektros srovės. Silpnai šarminio vandens gaminimas – tai ne vandens jonizavimas, kaip rašoma, tačiau reakcija su vandenyje ištirpusiomis medžiagomis. Kas po to susidarys – priklauso nuo to, kokį pradinį vandenį paimsime. Jei paimame įprastą vandentiekio vandenį, jame yra katijonai: kalis, natris, magnis, kalcis. Jie susirenka prie neigiamo elektrodo ir čia vyks reakcija, kurios metu išsiskirs vandenilis ir susidarys OH jonai. Kalcis ir magnis iškrenta į nuosėdas ir tirpale lieka daugiausia natrio šarmas. Prie teigiamo elektrodo susirenka vandenyje esantys anijonai: cloridas, sulfatas, jei yra – nitratas. Vykstant elektrolizei skiriasi deguonis ir chloras. Tirpale lieka vandenilio jonai, kurie sudaro sieros arba azoto rūgštį. Vadinasi, iš vandens pagaminame du tirpalus: natrio šarmą ir sieros arba azoto rūgštį,“ – visą vandens jonizavimo procesą paaiškino V. Šimčikas.

Vyras pridūrė, jog paėmus šulinio vandenį (jame greičiausiai bus nitratų), rūgštinio vandens pusėje susidarytų azoto rūgštis. Jonizuotant kokį nors Pilviškių gyvenvietės vandenį susidarytų labai stiprus chloruotas vanduo (Pilviškių vandenyje daugiau natrio chlorido).

„Naminis“ rūgštinis vanduo

Jonizatoriuose įdėta pusiau pralaidi membrana, kuri šarminiam ir rūgštiniam vandeniui neleidžia susimaišyti. Laimei, nes vienoje pusėje lieka žmogaus sveikatai nei žalos, nei naudos neturintis natrio šarmas, kitoje – chloruota sieros ar azoto rūgštis.

„Norite rūgštinio vandens? Jį galite lengvai pasidaryti namuose iš acto ir baliklio „Ace“. O natrio šarmas, šiaip jau, gaminamas ir pramonėje elektrolizuojant natrio chloridą. Tik pramoniniu būdu gautas toks tirpalas yra tūkstančius kartų pigesnis, negu su šiais aparatais namuose gaminamas vanduo, – teigė V. Šimčikas. – Jei jau kam atrodo, kad jį gerti labai sveika – gali už kelis litus prisipirkti reagentų parduotuvėje. Kilogramas kainuoja keli litai.“

Vladą Šimčiką, traukiantį iš savo pašto dėžutės reklaminius jonizuoto vandens lankstinukus, šiurpina tai, jog žmonės nežino, kokių stiprių medžiagų gali susidaryti „trankant“ vandenį elektros srove.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Autoriai: Inga Labutytė

Komentarai (30)