Netekę savo šalies simbolio – Ararato ir nerimaujantys dėl Azerbaidžano ir Armėnijos karinių pajėgų apsišaudymų, tęsiantis Kalnų Karabacho konfliktui, armėnai nesiliauja šypsotis ir mylėti gimtąją šalį.

Neslepiamas atvirumas

„Kaip tai nevažiuosi su mano taksi? Aš tavęs čia jau seniai laukiu, o tu sakai, kad nevažiuosi?!“, – kaukazietiška intonacija prisodrinta rusų kalba Armėnijos sostinės Jerevano autobusų stotyje šūkčioja taksistas. O įsitikinęs, kad kelionei į miesto centrą esu pasiryžęs rinktis viešąjį transportą, pasiteirauja, kur ketinu traukti, ir mielai papasakoja, kaip patogiau nusigauti į man reikiamą vietą. Vienas kitam palinkėję geros kloties, atsisveikiname.

Armėnijos viešojo transporto sistema priverčia mintimis grįžti į tuos laikus, kai po Lietuvą keliaudavome rusiškais LAZ, BELAZ ir „Ikarus“ markės autobusais. Tokias transporto priemones Armėnijoje lenkia prabangūs nauji automobiliai, vairuojami verslininkų ar vietinių gyventojų, sulaukusių turtingų giminių, gyvenančių užsienyje, paramos. „Nespręsk apie tai, kaip žmogus gyvena, iš to, kokiu automobiliu jis važinėja“, – pamokančiai man pataria mikroautobuso vairuotojas, kurio mėnesio atlyginimas tėra apie 500 Lt. Vyras kasdien iš Jerevano keleivius vežioja į Khor Virapo kaimą, esantį netoli Armėnijos ir Turkijos sienos, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Ararato kalną – Armėnijos simbolį.

Vos keli kilometrai nuo kaimelio ribos vingiuoja Armėnijos ir Turkijos siena, kuri yra uždaryta, nes Turkijos valdžia nepripažįsta, kad praėjusio amžiaus antrajame dešimtmetyje, kai dar gyvavo Osmanų imperija, buvo įvykdytas armėnų tautos genocidas. Tuomet žuvo apie pusantro milijono armėnų.

„Dabar mus žudo mūsų pačių valdžia. Jie nori, kad Armėnijos neliktų“, – teigė Jerevano gyventoja Inahit. „Mano sūnus, kuris turi aukštąjį išsilavinimą, dirbdamas vadybininku, per mėnesį uždirba tik 200 dolerių (apie 550 Lt), o išėjusiųjų į pensiją laukia 20–40 dolerių (50–100 Lt)socialinė išmoka, todėl jau dabar daugiau armėnų gyvena užsienyje nei pačioje Armėnijoje“, – pasakojo moteris. Anot jos, išvykę į tolimus kraštus, armėnai niekada nepalieka savo giminių ar draugų varge: „Niekada nebus taip, kad pasiturinčiai gyvenantis armėnas leistų kęsti nepriteklių artimiesiems“.

Ir tai tikra tiesa. Vienas turtingiausių armėnų Kirkas Kerkorianas nuolat remia savo šalies žmones, inicijuoja įvairus projektus. Vienas svarbiausių tokių projektų – Dilijano tunelio tiesimas, kurį savo lėšomis finansavo pats K. Kerkorianas.

Savitarpio pagalba

Nors užsienyje gyvenantys armėnai padeda likusiems gimtinėje, emigracijos problema Armėnijoje, kaip ir Lietuvoje, yra labai skaudi. Dauguma emigruoti pasiryžusių armėnų apie grįžimą į tėvynę negalvoja. „Armėnams gauti Europos šalies ar JAV vizą nėra itin lengva. Ypač tai padaryti sunku, kai į užsienį ilgam laikui išvykti nusprendžia visa šeima. Tada jie parduoda visą čia turimą turtą ir taria gimtinei „sudie“, – pasakojo Inahit, Jerevane turinti penkių kambarių butą, kuriame apgyvendina atvykusius turistus. „Gaunantys mažus atlyginimus armėnai stengiasi visaip prasimanyti papildomų pajamų“, – pasakojo ji. Iš tiesų savaitę trukusios kelionės po Armėniją metu dykaduoniai ar prašantieji išmaldos nekrito į akis. Atvirkščiai – šalyje daug besišypsančių geranoriškų žmonių.

Nors dauguma dar mano, kad šioje šalyje įsišaknijusi patriarchalinė santvarka, kur dominuoja tik vyrai, iš tiesų armėnai, kitaip nei daugelio Europos šalių vyrai, visada užleidžia vietą moteriai – nesvarbu, ar ji jaunesnė, ar vyresnė. Galbūt taip yra ir todėl, kad armėnių grožiui sunku atsispirti… Ilgi vešlūs juodi plaukai, gilios rudos akys tikriausiai pavergia ne vieno džigito širdį, kaip ir pati kalnuotoji Armėnija. Net 90 proc. šalies teritorijos yra daugiau kaip kilometro aukštyje. Armėnijoje populiari liaudies patarlė: „Kalnuose gimsta angelai, o žemumose – gyvatės.“ Iš tikrųjų visi sutikti armėnai stengėsi įrodyti, kad ši patarlė – ne iš piršto laužta.

Svetimų nėra

Keliaudami pėsčiomis į vieną iš šimtų įspūdingų Armėnijos vienuolynų, kurių neretas mena penktą ar šeštą mūsų eros amžių, sulaukėme daug dėmesio. Armėnai stengiasi, kad atvykėlis pasijustų ne svečias, o šeimos narys.

„Armėnijos svečiai yra kiekvieno armėno svečiai“, – sakė viename įspūdingiausių Armėnijos regionų – Debed kanjone sutiktas vyresnysis policijos leitenantas su žmona. Jie nedvejodami sustabdė automobilį, išvydę mus, ir sutiko pavėžėti į kalną, kurio viršūnėje puikuojasi įspūdingas Haghpat vienuolynas, pripažintas UNESCO pasaulio paveldo dalimi. Tikriausiai pamaniusi, kad esame išalkę, Roza (toks buvo pareigūno žmonos vardas) tuoj pat puolė dalytis lavašu. Tenka pripažinti, kad lavašas buvo neįtikėtinai skanus ir numarino tuščią pilvą graužusį kirminą.

Nuvežęs prie pat vienuolyno vartų, pareigūnas pasiteiravo, kada ketiname grįžti, ir maloniai pasisiūlė parvežti į miestą, kuriame ir jis pats gyvena. Neliko nieko kito, kaip sutikti. Apžiūrėję vienuolyno kuorus, prisėdome greta esančioje aikštėje, tačiau pareigūnas nesirodė. „Ką gi. Tikriausiai pamiršo mus, atvykėlius“, – pamanėme ir iškeliavome į viešbutį. Vėl nekilo nė menkiausių rūpesčių dėl to, kaip nusigauti iki miestelio autostopu.

Beieškodami vietos, kur būtų galima paskanauti tradicinio armėniško šašlyko, netikėtai išgirdome pypsėjimą, o atsisukę išvydome jau matytą automobilį ir besišypsančius jo keleivius. „Kodėl nepalaukėte? Juk sakėme, kad grįšime. Armėnas visada tęsi pažadus“, – švelniai priekaištaudami dėl mūsų abejonių armėnų sąžiningumu prakalbo naujieji draugai, kurie nesileido į jokias diskusijas ir vakarienės pakvietė mus į savo namus. „Jauskitės taip, lyg ne jūs būtumėte mūsų svečiai, o mes – jūsų“, – vos įkurdinęs atvykėlius namuose, tarė šeimininkas. Lietuviška patarlė „Ir aš ten buvau, alų midų gėriau. Per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau“ tikrai negalioja, nes kaipmat ant stalo atsirado naminio armėniško vyno, konjako, šviežių ir džiovintų vaisių, sūrių, o namų šeimininkė su dukra virtuvėje svečiams jau ruošė karštą sriubą.

Bekeliant taures, šeimininkas visada sakydavo tostą. „Be tostų tikriausiai geria tik rusai“, – šypsodamasis kalbėjo jis. Kokių tik temų nėra tuose tostuose?! Ir politika, ir šeimos santykiai, ir draugystė, ir meilė. Viskas dvelkia natūraliu nuoširdumu, kuris išlydo šiaurietišką santūrumą, ir tada pajunti, kad tokioje Kaukazo nelaisvėje norėtum likti kiek įmanoma ilgiau. Laikrodžio rodyklės ne kartą aplenkė viena kitą, o mes jautėmės tarytum pas gimines. „Visada atvykę į Armėniją žinokite, kad čia jau turite giminių. Esate laukiami ir jokiu būdu nesirinkite nakvynės viešbutyje. Čia jūs turite namus“, – linkėdami gero tolesnio kelio kalbėjo šeimininkai. Tada nejučiomis, suvirpėjus širdžiai, pagalvoji, kad šalies grožį sukuria ne įspūdingi gamtos ar architektūros paminklai, o joje gyvenantys žmonės.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Valstiečių laikraštis

Autoriai: M.Eidukonis

Komentarai (2)