Sulaukęs 5 metų amžiaus, Volfgangas Amadėjus Mocartas mokėjo groti klavyru ir jau kūrė savo muziką. Mocartas buvo „įgimtas muzikantas“ – turėjo stiprų įgimtą talentą ir tereikėjo mažai pastangų, kad įvaldytų muziką.

Nedaugeliui mūsų taip pasisekė. Paprastai muzika turi būti įdiegiama mums mokantis, kartojant ir praktikuojant. Tačiau kitose srityse, pavyzdžiui, kalbėjime ar vaikščiojime, yra kitaip – beveik visi esame „įgimti kalbėtojai“ ir „įgimti vaikščiotojai“.

Tad kaip yra su religija? Tai panašiau į muziką ar kalbą?

Remdamasis naujais tyrimais vystymosi psichologijos, kognityviosios antropologijos ir religijos pagrindų mokslo srityse, teigiu, kad religija yra beveik taip pat natūrali, kaip kalba. Didžioji dauguma žmonių yra „įgimę tikėtojai“, natūraliai linkę priimti religinius paaiškinimus kaip patrauklius, lengvai suprantamus ir įgunda jais naudotis. Šis potraukis religijai yra mūsų įprasto suvokimo evoliucinis šalutinis produktas ir nors jis nesako nieko apie religinių teiginių (ne)teisingumą, jis padeda išvysti religiją įdomioje naujoje šviesoje.

Vos gimę, kūdikiai stengiasi suvokti juos supantį pasaulį. Tai darant, jų protuose išryškėja tam tikros tendencijos. Nuo pat gimimo vaikai pasirodo, į ką jie kreipia dėmesį ir ką linkę manyti.

Vienas iš svarbiausių dalykų yra sugebėjimas atskirti paprastus fizinius objektus ir „agentus“ – dalykus, galinčius veikti jų aplinką. Kūdikiai žino, kad kamuoliukus ir knygas reikia paliesti, kad jie pajudėtų, bet agentai, pavyzdžiui, žmonės ir gyvūnai, gali judėti patys.

Dėl savo itin socialaus būdo, ypatingą dėmesį kreipiame į agentus. Mes labai linkę prie įvykių aiškinimo kaip agentų veiksmų pasekmės – ypač tokių įvykių, kurių priežasčių akivaizdžiai nematome.

Pavyzdžiui, Philippe Rochat ir kolegos iš Emory universiteto Atlantoje (Džordžija), atliko keletą eksperimentų, rodančių, kad pirmaisiais gyvenimo metais vaikai atskiria įprastų objektų judesius ir agentų judesius, netgi, jei objektai ir agentai tėra kompiuterine animacija sukurti spalvoti diskai. 9 mėnesių amžiaus kūdikiai rodė, kad jie ne tik jautrūs priežastiniam ryšiui tarp dviejų vienas kitą besivaikančių diskų, bet galėjo ir atskirti kuris kurį vaikėsi. Kūdikiai pirmiausia žiūrėdavo, kaip raudonas skritulys gaudė mėlyną arba atvirkščiai, kol atsibosdavo. Tada eksperimentatorius apkeisdavo skritulių vaidmenis vietomis. Kūdikiai pastebėdavo skirtumą ir pradėdavo stebėti vėl (Perception, vol 33, p 355).

Daugelyje šių eksperimentų buvo naudojami animuoti skrituliai, nė iš tolo neprimenantys žmonių ar gyvūnų. Kūdikiams nereikia asmens ar netgi gyvūno, kad suveiktų jų agentinis priežastingumas – svarbus pastebėjimas, jeigu jie ruošiasi pritaikyti tokį priežastingumą nematomiems dievams.

Kūdikiai, panašu, taip pat jautrūs kitoms dviems agentų savybėms, leidžiančioms jiems suprasti pasaulį ir kartu priimti dievus. Pirmiausia, agentai veikia, siekdami tikslo. O antra, jie nebūtinai turi būti matomi. Tam, kad galėtume veikti socialinėse grupėse, išvengtume plėšrūnų ir sugautume grobį, privalome sugebėti galvoti apie nematomus agentus.

Lengvumas, su kuriuo žmonės naudoja agentinį priežastingumą, nesibaigia vaikystėje. Eksperimente, kurį atlikau kartu su Amanda Johnson iš Kalvino koledžo Grand Rapidse, Mičigane, prašėme koledžo studentų papasakoti savo veiksmus, dedant metalinius guolius aplink skyle lentoje. Periodiškai elektromagnetas priversdavo rutuliukus lakstyti, nusižengiant intuityviems fizikiniams lūkesčiams. Beveik du trečdaliai studentų spontaniškai nurodydavo metalinius guolius, kaip agentus, komentuodami, pavyzdžiui, „Šis nenori pasilikti“, „O, žiūrėkite. Šie du pasibučiavo“, ir „Jie nebendradarbiauja“ (Journal of Cognition and Culture, vol 3, p 208).

Šis itin lengvai kylantis priežasčių ieškojimas agente ir natūralus polinkis ieškoti agentų aplink save yra tikėjimo dievais statybinių blokų dalis. Kartu su kai kuriomis kitomis suvokimo tendencijomis, pavyzdžiui, paskirties paieška, jis daro vaikus itin imlius religijai.

Kam reikalingas tigras?

Deborah Kelemen iš Bostono universiteto ištyrė, kad nuo pat vaikystės mus labai traukia paskirtimi paremti natūralių objektų paaiškinimai – nuo beždžionių ir žmonių iki medžių ir ledkalnių. Keturmečiai ir penkiamečiai manė, kad labiau tikėtina, jog tigras buvo „sukurtas, kad ėstų ir vaikščiotų ir būtų matomas zoologijos sode“, nei, kad „nors jis gali ėsti ir vaikščioti ir būti matomas zoologijos sode, jis ne tam sukurtas“ (Journal of Cognition and Development, vol 6, p 3).

Panašiai, spekuliuojant apie natūralių daiktų atsiradimą, vaikai labai linkę prie paaiškinimų, kuriuose minimas sumanymas arba tikslas. Jiems atrodo logiškiau, kad gyvūnai ir augalai atsirado dėl kažkokios priežasties, o ne be kokios nors priežasties. Margaret Evans iš Mičigano universiteto Ann Arbore ištyrė, kad jaunesni, nei 10 metų vaikai labiau linkę tikėti kreacionistiniu gyvų objektų paaiškinimu, nei evoliuciniu – netgi vaikai, kurių tėvai ir mokytojai pritaria evoliucijos teorijai (Cognitive Psychology, vol 42, p 217). Kelemenas taip pat atliko eksperimentus su suaugusiaisiais, iš kurių aiškėja, kad mes šio potraukio paprastai neišaugame, o jis turi būti nuslopintas per formalųjį švietimą (Cognition, vol 111, p 138).

Atrodo, mums visiems būdingas intuityvus požiūris, kad aplink regima tvarka ir struktūra privalo turėti ją įgyvendinantį agentą. Nesenas George'o Newmano iš Jeilio universiteto eksperimentas patvirtina šį požiūrį. 12-13 mėnesių kūdikiai stebėjo dvi animacijas: kamuolį, sugriaunantį bokštelį iš kaladėlių (smūgio momentu užstojamą barjero), ir atvirkščiai, netvarkingai išbarstytas kaladėles, susidedančias į tvarkingą bokštelį. Suaugę iškart pastebėtų kažką neįprasto antrame scenarijuje: kamuoliai negali tvarkingai sudėlioti kaladėlių. Kūdikiai irgi buvo nustebinti, nes antrąją animaciją žiūrėjo ilgiau. Tai leidžia manyti, kad kūdikius labiau stebina kamuoliukas, kuriantis tvarką, nei kamuoliukas, kuriantis netvarką.

Dar įdomesnis buvo antrasis eksperimentas. Jame kamuoliukas su veidu ant jo, tikslingai judėdavo už barjero ir kamuoliukus arba išsklaidydavo arba sutvarkydavo. Šiuo atveju kūdikiams nė vienas vaizdas neatrodė labiau stebinantis (Proceedings of the National Academy of Sciences, vol 107, p 17140).

Akivaizdžiausias to paaiškinimas būtų, kad kūdikiai turi tokią pačią intuiciją, kaip ir suaugę: žmonės, gyvūnai, dievai ar kiti agentai gali kurti tvarką arba netvarką, bet neagentai, kaip audros ar besiridenantys kamuoliukai, kuria tik netvarką.

Žinoma, dievai ne tik kuria ar tvarko pasaulį, paprastai jie turi supergalių: superžinių, superjutimų ir nemirtingumo. Tikriausiai, tokias dievų savybės – kadangi jos skiriasi ir viršija žmonių – vaikai sunkiai priima?

Greičiau visiškai atvirkščiai. Daugelyje kitų tyrėjų studijų vaikai tardavo, kad visi agentai turi superžinias, superjutimus ir nemirtingumą, kol neišsiaiškindavo priešingai.

Pavyzdžiui, Meksikoje vykdytame tyrime, kuriam vadovavo Nicola Knight iš Oksfordo universiteto, 4-7 metų majų vaikams buvo parodomas džiovintas išskobtas moliūgas, kuriame paprastai laikomos tortilijos. Uždengęs angą, eksperimentatorius paklausdavo vaikų, kas yra viduje. Kai atsakydavo „tortilijos“, jiems būdavo parodoma – dideliam jų nustebimui – kad iš tiesų jame buvo boksininko šortai. Tada eksperimentatorius vėl uždengdavo angą ir paklausdavo ar įvairūs agentai būtų žinoję, kas buvo viduje. Agentai buvo katalikų dievas, žinomas, kaip Diyoos, majų saulės dievas, miško dvasios, pabaisa Chiichi' ir žmogus. Majų kultūroje Diyoos yra visa matantis ir visa žinantis, saulės dievas žino visa, kas vyksta po saule, miško dvasių žinios apsiriboja mišku, o Chiichi' yra tiesiog įkyrėlis.

Jauniausi vaikai atsakė, kad visi agentai būtų žinoję, kas yra moliūge. Dauguma septynmečių manė, kad Diyoos būtų žinojęs, kad moliūge yra šortai, bet žmogus būtų manęs, kad jame yra tortilijos. Jie taip pat skyrė kitų antžmogiškų agentų žinojimo niuansus (Journal of Cognition and Culture, vol 8, p 235). Panašūs dalykai buvo išsiaiškinti, tiriant ir Albanijos, Izraelio, Britanijos bei Amerikos vaikus.

Galiu klysti, bet šiuos dalykus interpretuoju taip, kad jauniems vaikams lengviau tarti, kad kiti žino, jaučia ir pamena, nei aiškintis smulkiai, kas būtent ką žino, jaučia ir prisimena. Jie taria juos turint supergalias, kol mokymas ar patirtis neparodo kitaip.

Tokia prielaida susijusi su vadinamosios „proto teorijos“ išvystymu, padedančios suprasti kitų mintis, jutimus, norus ir jausmus. Proto teorija svarbi visuomeniniam funkcionavimui, bet ji išsivysto ne iš karto. Kai kurie trimečiai ir daugelis keturmečių paprasčiausiai taria, kad kiti turi visišką, tikslų žinojimą apie pasaulį.

Panašiai vystosi ir vaikų supratimas apie mirties neišvengiamumą. Mano bendradarbės Emily Burdett iš Oksfordo universiteto tyrimai rodo, kad vaikai standartiškai taria, kad kiti yra nemirtingi.

Atradimas, kad jaunesnieji majų vaikai galvojo, kad visi dievai būtų žinoję, kas yra moliūge, svarbus dėl kitos priežasties: vien indoktrinacijos čia nepakanka. Ką besakytų, vaikams nereikia indoktrinacijos,kad jie įtikėtų į dievą. Jiems natūraliai kyla ši idėja.

Manau, kad šie įvairūs besiformuojančio proto bruožai – potraukis paaiškinimams su agentais, tendencija aiškinti natūralų pasaulį struktūra ir tikslu, prielaida, kad kiti turi supergalias – daro vaikus natūraliai linkusius priimti idėją, kad gali būti vienas ar daugiau dievų, padedančių tvarkytis su aplinkiniu pasauliu.

Svarbu pažymėti, kad ši religijos koncepcija skiriasi nuo teologinio tikėjimo. Vaikai gimsta tikėdami ne krikščioniškąja, islamo ar kokia kita teologija, bet, kaip vadinu, „natūralia religija“. Jie turi stiprų natūralų polinkį į religiją, bet šios tendencijos nebūtinai stumia juos į kurį nors religinį tikėjimą.

Tiesiog būdas, kuriuo mūsų protai sprendžia problemas, sukuria dievo formos konceptualią erdvę, laukiančią užpildymo kultūros, kurioje gimėme ir augome, detalėmis.

Justin L. Barrett
New Scientist, № 2856

Komentarai (151)