Jei lietuvių liaudies šokiui „Klumpakojis“ reikėtų sugalvoti emblemą ar simbolį, vargu ar pavyktų rasti geresnį kandidatą už vieną Baltojo Nilo pakrantėse gyvenantį sparnuotį. Vis tik šio unikalaus ir nežemiškai atrodančio paukščio pavadinimas – ne „klumpiasnapis“, o batasnapis. Dar jis vadinamas banginiagalviu gandru, karališkuoju banginiagalviu, karališkuoju garniu. Ko gero, tai yra netikėčiausiai atrodantis paukštis iš visų, kokius yra tekę matyti – jį kaip dievybę garbino ir piktogramose kaip žmogaus kūno dievybę su batasnapio galva vaizdavo senovės egiptiečiai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Arabai šį baugios, monstriškos, beveik mitologinės išvaizdos sparnuotąjį Baltojo Nilo aukštapelkių karalių vadina „abu markub“, kas reiškia „bato tėvas“. Bato analogija patiko ir vokiečiams („Schuhschnabel”), batasnapiu jis pavadintas ir lietuviškai. Išties, įspūdingas 23 cm ilgio ir 10 cm pločio snapas primena nesuavimą apavą. Su galai žino kam skirtu lenktu kabliu. Su tokiu padargu paukštis pelkėtuose Baltojo Nilo vandenyse žuvauja atitinkamo dydžio laimikius – kablys viršutinės snapo dalies pabaigoje „užkibusiai“ žuviai nepalieka jokių šansų.
Pasiklydus kur pelkėtoje teritorijoje akis į akį sutikti tokį siaubūną, ko gero, būtų nejauku. Juolab, jog paukščio ūgis – apie 1 m 30 cm. Pirmieji ornitologai batasnapius buvo linkę priskirti pelikaninių šeimai, tačiau sparnuotis turi daugiau fiziologinių savybių, priskirtinų gandrinių būrio paukščiams. Galiausiai sparnuočių klasifikacijoje buvo nuspręsta batasnapiams įsteigti gandrinių būriui priskiriamą atskirą šeimą – batasnapiniai.
Įspūdingo snapo savininką modernių laikų ornitologai atrado tik XIX a. viduryje. Sparnuotasis pelkių „žvėris“ įgudęs meistriškai maknoti liulančiais plūduriuojančios pelkių augmenijos ir papiruso paviršiais. Jo kojos ilgos, su dideliu užpakalinio piršto nagu. Paprastai šie paukščiai laikosi atvirose vietovėse, kad kylant į dangų sparnams netrukdytų papirusų švendrės ar aukšta žolė.
Vangūs vienišiai grobį medžioja galingais, žaibiškais masyvaus snapo grybšniais. Į batasnapio meniu patenka ne tik žuvys, bet ir varliagyviai, driežai, gyvatės, vėžliai ir kita smulkesnioji vandens fauna. Kartais paukštis puola net ir mažesnius krokodilus. Tiesa, šie dažniausiai nelieka skolingi – batasnapiai neretai tampa šių reptilijų pietumis.
Kraupokos išvaizdos paukščiai lizdus atokiose, pelkėtose vietovėse suka pavieniui, o deda juose nuo 1 iki 3 kiaušinių. Perėjimo ir jauniklių auginimo trukmė – iki 140 dienų (nuo kiaušinio padėjimo iki atžalos savarankiško gyvenimo pradžios). Jaunikliai subręsta per 3-4 metus.
Batasnapis – retas paukštis. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pasaulyje jų buvo vos apie 1,5 tūkst. Tačiau po dešimties metų, ėmusis teisingos politikos, jų populiacija išaugo iki 10 tūkst.
Batasnapiai moka sustingti ir nekrusteldami ištverti labai ilgą laiką. Viename iš Europos ornitologijos parkų (Valsrode) greta teritorijos, kurioje gyvena batasnapiai, stovi lentelė su užrašu: „er bewegt sich doch“ („vis dėlto jis juda“).