– Kaip jūs apibūdintumėte didįjį kormoraną, dar vadinamą žuvininku ir žvejų siaubu?

– Didysis kormoranas – žuvimis mintantis vandens paukštis, gyvena kolonijomis, yra gana stambus, sveria apie 2,5 kg. Tai vienas iš pačių efektyviausių mokslui žinomų plėšrūnų. Palyginti su pingvinais, kormoranų medžioklė yra 10–15 kartų efektyvesnė, t. y. per tą patį laiką jie sugauna daug daugiau žuvų.

Didieji kormoranai XIX a. buvo plačiai paplitę visoje Europoje, bet vėliau buvo išnaikinti. Šeštajame dešimtmetyje jų liko vos 4 tūkstančiai. Paskui, pradėjus kormoranus saugoti, riboti pesticidų naudojimą, populiacija išaugo ir maždaug prieš 30 metų ėmė greitai plisti.

Lietuvoje kormoranai vėl perėti pradėjo maždaug prieš 20 metų. Į Juodkrantės koloniją jie grįžo 1989 m., praėjus 100 metų nuo tada, kai buvo išnaikinti. Ir dabar vien tik Juodkrantės kolonijoje yra apie 3 tūkst. perinčių paukščių porų.

– Kormoranai Juodkrantėje turi savo koloniją ir žvejai teigia, kad šie paukščiai sugauna labai daug žuvų.

– Kormoranai labai dažnai kaltinami dėl mažėjančių žuvų išteklių. Žvejai mano, kad šie paukščiai – bene svarbiausi jų konkurentai. Kadangi kormoranų skaičius vis dėlto didelis ir jie sugauna nemažai žuvų, galima pagalvoti, kad toks teiginys nėra visiškai be pagrindo. Tačiau, kiek teko skaityti, daugeliu atveju, ypač natūraliose gamtinėse sistemose, įrodymų, kad kormoranai galėtų labai paveikti žuvų išteklius, itin nedaug – tik vienas kitas iš dešimčių tyrimų pateikia duomenų, kad pastebėta ryškesnių pokyčių.

Juodkrantės kormoranai daugiausia maitinasi Kuršių mariose – vandens telkinyje, kuris labai svarbus ir verslinei, ir mėgėjų žvejybai. Tačiau Kuršių marios – labai produktyvus telkinys, priklausantis produktyviausių Europos vandens telkinių kategorijai.

Kita problema – žvejai mano, kad kormoranai ne tik mažina išteklius, bet ir tiesiogiai suėda žmonių gaudomas žuvis. Mano tyrimai parodė, kad kormoranai praktiškai negaudo tokio dydžio žuvų kaip verslininkai.

– Kokias žuvis jie gaudo? Kas įeina į kormoranų racioną?

– Kormoranai gaudo visas žuvis, plaukiojančias Kuršių mariose, tačiau jos gerokai mažesnės – vos viršija 12 cm ir sveria apie 25 g (dažniausiai 15–20 g). Per 6 metus trukusį tyrimą, kai buvo aptikta per 28 tūkst. žuvų, ungurys buvo vienintelis kormorano mitybos egzempliorius, gaudomas žvejų. Žinoma, kormoranai minta ir kitomis vertingomis žuvimis, tokiomis kaip ešeriai, sterkai, bet tai žuvys, dėl dydžio netinkamos verslinei žvejybai.

– Ar Kuršių mariose mažėja žuvų ir verslininkų kaltinimai kormoranams pagrįsti?

– Savo tyrime panaudojau mūsų laboratorijoje jau 20 metų vykdomo monitoringo medžiagą. Išanalizavus jo duomenis, didesnių pokyčių Kuršių mariose nustatyti nepavyko. Galbūt kormoranai ir galėjo daryti poveikį vienai ar kitai rūšiai kuriuo nors laikotarpiu, tačiau tai labai sunku nustatyti, reikia itin detalių ir sudėtingų tyrimų.

– Jūsų teigimu, žvejai, ko gero, dėl kormoranų nenukentėjo. Tačiau kodėl tada žmonės ant šių paukščių pyksta?

– Žuvis veikia ne vien kormoranai ar kiti plėšrūnai. Yra daugybė kitų faktorių, pavyzdžiui, gali būti nerštui nesėkmingas periodas, nepalankios klimato sąlygos. Labai svarbus veiksnys yra verslinė žvejyba. Vis dėlto verslininkai išgaudo daug didesnę žuvų dalį, negu paima kormoranai.

Žvejų ir kormoranų poveikis, žinoma, skiriasi. Kormoranai daugiausia minta jaunomis, 2–3 metų amžiaus žuvimis. Tokį žuvų nykimą dažnai daug efektyviau kompensuoja įvairūs biologiniai kompensaciniai mechanizmai. O verslininkai gaudo reproduktorius – subrendusias žuvis, kurios išneršia palikuonis.

– Kokie buvo žuvų populiacijos stebėsenos metodai?

– Kormoranai nesuvirškintas griaučių dalis, žuvų kaulus atryja – suformuoja gleivių gniužulėlį, atrają. Tas gleives ištirpinus, perkošus, išrinkus kauliukus, galima nustatyti žuvies rūšį, suskaičiuoti, kiek jų yra, pagal kauliukų dydį galima nustatyti pačių žuvų dydį. Tačiau šis metodas turi trūkumų, nes kauliukai yra apvirškinami ir ne visada galima tiksliai pasakyti, kokio dydžio žuvis buvo. Tam patikrinti mes panaudojome alternatyvų metodą. Ištyrus žuvų cheminę sudėtį, galima nustatyti, ką jos suėdė – taip sužinoma, kiek skirtingų elementų sudarė kormorano mitybą.

– Ar teko pastebėti, kad erdvė, kurioje kormoranai medžioja, išsiplėtė?

– Paprastai kormoranai nuo kolonijos neskrenda toliau kaip 30 km, nes nėra labai geri skrajūnai – pažiūrėjus atrodo, kad jie sunkiai skrenda. Kita vertus, kormoranai labai gerai nardo, o kad paukštis gerai nardytų, jo plunksnos turi sušlapti. Be to, skrisdami toliau, paukščiukus maitinantys tėvai neteka svorio ir negali efektyviai auginti jauniklių. Kuršių mariose tikrai pakanka smulkių žuvų, kokiomis maitinasi kormoranai.

– Ten, kur yra kormoranų kolonija, džiūva medžiai. Sakoma, kad jei pušyje įsikuria kormoranas, pušiai lieka penkeri metai. Ką daryti, kad būtų mažiau kenkiama medžiams? Ar reikia Juodkrantėje mažinti kormoranų populiaciją?

– Žinoma, kormoranai sunaikino dalį sengirės, kurioje buvo senų, gražių medžių. Deja, nieko nepadarysi – šita kolonija yra senoje vietoje (jau prieš 100–150 metų kormoranai turėjo koloniją greta Juodkrantės). Vis dėlto sunaikintas miško plotas nėra jau toks didelis.

Senosios kolonijos vietoje, dabartinės kolonijos viduryje, kur medžiai yra žuvę, pradeda dygti ąžuolynas. Galbūt prie tūkstantį metų visoje Kuršių nerijoje žaliavo ąžuolai, kol žmonės jų neiškirto laivams. Pušys rūgština aplinką, todėl pušyne kitiems medžiams išaugti sunku. Kadangi pušynas žuvo, dirva neblogai patręšta, atsivėrė nauji plotai, o paukščiai, matyt, prinešė gilių, vyksta natūralus procesas.

Vaizdas dabar ten įspūdingas, todėl verta pasivaikščioti. Vaikščioti saugiau, kai kormoranai išskrenda, nes, pamatę svetimą žmogų, jie ginasi: gali atryti žuvis, paleisti išmatų čiurkšlę. Esu ten buvęs rugsėjį – toje vietoje nėra grybautojų ir per valandą pamačiau keletą šernų, stirnų, briedžių, lapių ir daugybę paukščių. Tiek gyvūnų Lietuvoje gali pamatyti tik zoologijos sode.

– Kokia būtų jūsų rekomendacija? Ar kormoranus reikėtų palikti ramybėje, ar vis dėlto reikia kažką daryti?

– Kormoranas, kaip ir kiti plėšrūnai ar kiti gyvi organizmai, yra natūralios gamtos dalis. Paprastai natūraliose sistemose nėra priešų – gamta pati susireguliuoja. Yra žinoma atvejų, kai į aplinką patenka svetimų rūšių, kurios neturi natūralių priešų ir ribojančių veiksnių, galinčių sustabdyti jų gausėjimą. Bet taip dažniausiai vyksta dėl žmogaus veiklos.

Mano nuomone, kormoranai dažnai demonizuojami, nes tai juodi, negražūs paukščiai. Graikijoje kolega matė, kaip vienoje vietoje žuvis gaudo negražūs juodi kormoranai ir balti gražūs pelikanai, kurie yra didesni ir suėda gerokai daugiau žuvų. Tačiau žvejai visai nekreipia dėmesio į pelikanus, o kormoranus, jei galėtų, tikriausiai iššaudytų nedvejodami.

Žinoma, kormoranai suėda nemažai žuvų ir kai kuriais atvejais gali padaryti daug žalos. Bet tai aktualiausia ten, kur yra žuvininkystės tvenkinių, nes kiekviena suėsta žuvis yra nuostolis. O natūraliuose tvenkiniuose veikia savi reguliacijos mechanizmai, pavyzdžiui, likusios gyvos žuvys dėl mažesnės konkurencijos geriau auga. Plėšrūnai taip pat labai svarbi to mechanizmo grandis – pašalinsime plėšrūnus, išbalansuosime sistemą.

Kormoranai dažnai nemėgstami, nes yra negražūs. Tačiau niekas nepagalvoja, kad ūdra, toks gražus gyvūnas, gali suėsti tiek pat žuvų, kaip ir kormoranas.