Alvydas Gintaras, kaip ir dauguma miestiečių, rytą pradeda įsijungdamas kompiuterį. Tik jam įdomiausi ne orai, draugų nuotraukos socialiniame tinkle, ar Lietuvos naujienos. Pirmiausia jis prisijungia prie sistemos pažiūrėti, kaip laikosi jo „augintiniai“. „Oho, kiek Murka per šiąnakt nukeliavo! Greituolė... Liuoksius kažko braižosi prie autostrados – nejau sugalvos kirsti? O Pūkis jau para trypčioja vienoje vietoje – ar tik nebus įkliuvęs į kilpą?“, - svarsto Gamtos paveldo fondo ekologas, tyrinėdamas tamsiai mėlynos spalvos linijas, skersai ir išilgai išraižiusias Lietuvos žemėlapį.

Žmonės savo augintinius gali paglostyti, pašerti ar su jais padūkti, o A. Gintaras – tiesiog stebėti jų kelius dideliame ekrane. Nes jo prižiūrimos „katės“ – tai 13 į laisvę Lietuvoje paleistų lūšių. Laisvė, į kurią šie reti plėšrūnai iš narvo neria visu smarkumu, turi vieną „bet“ - kiekviena ant kaklo išsineša siųstuvą, kas kelias valandas persiunčiantį informaciją apie tikslią gyvūno buvimo vietą.

Sodybas tyliai apeina

„O kam jas sekti? Paleidžiate – ir tiek! Juk svarbiausia, kad lūšių Lietuvoje daugėja?“, - teiraujuosi A. Gintaro ir Lietuvos gamtos fondo vykdomojo direktoriaus Edmundo Greimo.

„Pirmasis tikslas – jas apsaugoti. Žiūrėti, ar jos neįsivėlė į kokią nors problemą, ar pernelyg dažnai nesilanko sodybose. Dabar kartais eskaluojama, kad štai, lūšis atklydo į sodybą. Bet iš tiesų, jei pamėgintumėte pažvelgti į Lietuvą iš viršaus, ar pereiti, tai bet koks miškas galiausiai atsiduria į sodybą. Taip ir lūšiai – ji eina eina, atranda sodybą. Na, praeina ją ir keliauja toliau“, - dėstė Gamtos paveldo fondo ekologas.

Jis pats ištyrė vidutinį atstumą, kurį lūšis išlaiko iki sodybos.

„Lūšis būna arba miške, arba prie pat prie pat miško. Lūšis vidutiniškai nuo sodybos laikosi apie 700 metrų. Tačiau tai vidutiniškai – nepamirškime, kad ji kartais praeidinėja sodybą kokia 20 metrų nuo jos. Jos tikrai vengia sodybų ir daugiau nieko baisaus be savo pasirodymo, dažniausiai nepadaro. Na, nebent kokia višta nuklystų į mišką ir sutrukdytų jai pogulio miegą...“, - dėstė A. Gintaras.

E. Greimas priduria, jog Aplinkos ministerija taip pat norėjo nustatyti šio projekto sėkmingumą. Būta skeptikų, kurie tikino, jog lūšys nugaiš, nesugebėję pasigauti savo pirmųjų pietų laisvėje. 

Kiti buvo įsitikinę, jog lūšis eis tiesiai pas žmogų į tvartą.

Sekimo siųstuvai parodė, jog lūšys puikiausiai išgyvena laisvėje, prisitaiko ir retai žūsta, yra atsargios. Taip pat iš lūšių judėjimo žemėlapyje galima atrasti įvairių duomenų apie jų įpročius, prisitaikymą gyventi tarp autostradų, dirbamų laukų, kertamų miškų, bei ūkininkų sodybų.

Žuvo tik dvi

Kur šiuo metu yra kiekviena iš keliolikos laisvėje besibastančių lūšių – visuomenei nelemta žinoti. Tai težino vienas žmogus - A. Gintaras. Baiminamasi, jog plėšrūnus kitaip susigundytų sekioti ir brakonieriai. Vis dėlto, ant lūšies kaklo esantis siųstuvas siunčia informaciją ir apie gyvūno kūno temperatūrą, tad jam žuvus ar nugaišus, mokslininkai šią informaciją gauna pakankamai greitai, o tuomet – vyksta į žūties vietą.

Lūšys paleidžiamos trijose Lietuvos vietose – vidurio Lietuvoje, Žemaitijoje bei Suvalkijoje. Tikslių koordinačių dėl gyvūnų saugumo taip pat niekas neskelbia.

Kol kas lūšių gyvenimas klostosi gana sėkmingai – iš visų nelaisvėje išveistų lūšių, viena žuvo nuo atviro kojos lūžio (greičiausiai partrenkta automobilio, ar įkliuvusi į pusiau veikiančius spąstus), kita – dėl parazitų. Visos kitos sėkmingai gyvena Lietuvos miškuose.

„Neseniai dar vieną kritusią atvežė ištirti“, - prasitaria ekologas ir tarsi lengviau atsikvepia: „Bet ne mūsiškę.“

Tai reiškia, jog žuvo laukinė, laisvėje gimusi lūšis. Lūšys vežamos ištirti į Veterinarijos akademiją arba Zoologijos sodą. Visuomet nustatoma jų žūties priežastis.

Į užsienį išleisti nenori

Stebėti skirtingų spalvų rutuliukais pažymėtą lūšių judėjimą nuo jų paleidimo vietos – itin įdomu. Vienos taip ir įsikūrė miške, kuriame buvo paleistos, kitos – pasileido tiesiu taikymu skersai beveik per trečdalį Lietuvos teritorijos ir vos neišsinešdino pas kaimynus. 

Pakeliui dar sugebėjo perplaukti Nemuną.

„Nenorim, kad jos išeitų į Latviją“, - šypsosi LGF vykdomasis direktorius E. Greimas.

Tačiau man įdomu, kas lemia, jog vienos lūšys – tokios „keliautojos“, kitoms, matyti, gerai ir ten, kur jas atbogino mokslininkai. Gal vienos ieško ko nors gardžiau už stirnas? Ar tokio pat kailiuoto partnerio, juk lūšims sudėtinga – per pusę Lietuvos perkeliavęs gali savo rūšies atstovo taip ir nesutikti?

„Turėjome tokį atvejį žiemą Žemaitijoje. Lūšis ilgą laiką gyveno miškelyje, kuriame apstu stirnų. Ir vieną dieną – išėjo, negana to – sugalvojo kirsti autostradą. Galvojome - „ir kas jai šovė į galvą?“. Po kurio laiko važiavome į tą vietą ir pamatėme, kad tame nedideliame miške prasidėjo miško darbai. Miškas buvo gerokai apkapotas, miškovežis ten burzgė kiauras dienas. Supratome, kad tai ją išbaidė, ji tiesiog neapsikentė to triukšmo“, - kalbėjo Edmundas Greimas. Jis pridūrė, jog lūšys neša kudašių ir nuo uogautojų, grybautojų. Joms visai nemiela nei žmonių, nei savų gentainių draugija.

Kraustymosi metu prarandami mažyliai

Beje lūšims ramybės neprideda ir pakeitimai, sumažinę biržių plotą miško kirtimų metu. Iškertama tiek pat medienos, tačiau dirbama įvairiose miško vietose. Į Raudonąją knygą įrašytam Lietuvos plėšūnui tai kelia stresą ir jis nusprendžia palikti tokį triukšmingą „rajoną“. 

Tačiau ką daryti, jei guolyje urzgia dar du jaunikliai? Lūšis vienu metu gali įsikandusi pernešti tik vieną mažylį, o jų dažniausiai būna du. Tad gyvūnui tenka rasti naują „lizdą“, laikinai palikti mažylį, kurio jau tyko gausybė smulkesnių plėšrūnų.

Mokslininkai teigia, jog pirmojo gimtadienio nesulaukia daug lūšių jauniklių.

Kita vertus, atsodinus iškirsta mišką jame viskas gausiai suveša, atsiranda stirnų. O stirnos – mėgstamiausias lūšių grobis, ypač žiemą. Pavasarį ir vasarą lūšis savo racioną paįvairina.

Alvydas Gintaras juokauja, jog Vilniuje pasiklydusio bebro, sulaukusio tokio dėmesio ir atgarsio visuomenėje, lūšis būtų maloniai laukusi savo gyvenamoje vietovėje. Tik jam daugiau nebereikėtų ieškotis, ką užtvenkti.

„Kaip katinui – pelė, tai čia: dideliam katinui – didelė žiurkė“, - apibūdina lūšių ir bebrų santykius E. Greimas.

Lūšys nesivargina bebrų vaikytis vandenyje. Jos apskritai labiau mėgsta ko nors patykoti ir užpulti iš pasalų.

Greitai ir lengvai.

Mėgina išgelbėti pakliuvusias į kilpą

Ar „prižiūrėtojai“ gali kuo nors pagelbėti lūšims, jei jos patenka į bėdą?

A. Gintaras prisimena, kaip padažnino siųstuvo siunčiamus signalus ir su nerimu stebėjo, kaip lūšis kirs autostradą. Priėjusi tokią kliūtį ji neapsisuko, nors iš esmės lūšiai įveikti aukštas autostradą saugančias tvoras būtų sudėtinga.

Didžiulė katė per keturių juostų greitkelį patraukė atradusį mažesnį į jį vedantį rajoninį kelią. Jai vis tiek teko peršokti tvorą, tačiau ši buvo mažesnė.

„Na, ji surizikavo. Autostradą įveikė, užtat vėliau „atsirėmė“ į gyvenvietę“, - pasakoja E. Greimas. 

Mokslininkų demonstruojamas vaizdas ekrane rodo, jog lūšis vėliau nesiryžo kirsti atviro ūkininko lauko, juo labiau – arti praeiti jo sodybą.

Taip pat atidžiai sekama, ar taškelių, rodančių lūšies buvimo vietą, koordinatės nesikeičia maždaug parą. A. Gintaras teigia, jog tokiu atveju, jei nenukrenta gyvūno kūno temperatūra, jis su kolegomis tuomet vyksta tikrinti, ar lūšis nepakliuvo į kilpą.

Puotavo obelyno pakraštyje

„Gauname kokius 5 taškus iš vienos vietos – ir reaguojame. Nors kilpa yra pritaikyta greitai gyvūną pasmaugti, nutinka įvairiai. Tačiau vienas įdomus pavyzdys – lūšis sustojo prie pat sodybos kampo, šalia obelų ir iš tos vietos gauta daug siųstuvo signalų. Galvojom: „pagavo šeimininkas, gal nušovė ir su visu siųstuvu likučius užkasė“, - prisiminė GPF ekologas. - Nuvažiavom. Tame kampe radome tik stirnos likučių. Stirna vogė obuolius iš sodo, nes jų buvo labai daug... ir sulaukė atpildo. O šeimininkas nieko nežinojo, negirdėjo, pamatęs nužudytą stirną pasvarstė - „a, šunelis, matyt, sudraskė“. Na taip, toks Brisiukas (rodo apie 30 cm nuo žemės, - red. past.), paėmė stirną.“

Mokslininkai pernelyg nesiginčijo, šeimininkui pripažinę, jog tai bus šuns darbas, apžiūrėjo vietą, iš kurios lūšis buvo jau atsitraukusi. Ilgesnį laiką vienoje vietoje dorojusi stirną, ji visai nenorėjo iš arčiau susipažinti su savo rūpestingais globėjais.

„Šiaip jau, ji taip nesielgtų. Čia, matyt, prieš nosį stovėjo didžiulis „kiniškas patiekalas“, kupina lėkštė, ji ėjo pro šalį ir tiesiog nesusilaikė“, - šypsosi A. Gintaras.

Jei gyvenate miškingoje vietovėje, galite baimintis vilkų, tačiau lūšys, nors ir galėtų patiesti mažesnį ūkinį gyvulį, prie sodybų nesiartina.

Norite padėti lūšims? Pasodinkite „žaliąjį koridorių“

A. Gintaras svarsto, jog tokiems gyvūnams Lietuvoje trūksta „žaliųjų koridorių“. Maži gojeliai, miškeliai, kurie susisiekia vienas su kitu medžių juostomis, apžėlusios nedidelių upelių pakrantės leidžia žmonių besišalinančioms lūšims keliauti ten, kur joms norisi. 

Susidūrę su atviru lauku ar sodyba, kurio nėra galimybės apeiti po medžių šešėliais ar tankumynais, lūšis tiesiog apsisuka atgal. Taip pasielgė ir drąsuolė, įveikusi autostradą.

Mokslininkai domisi ir lūšių gyvenamuose rajonuose organizuojamomis medžioklėmis. Jie stebėjosi atveju, kai varyminės medžioklės metu lūšis tyliai pratūnojo tankumyne, tačiau savo „namų“ nepaliko. Nė vienas iš medžiotojų jos nepastebėjo.

Mokslininkai tvirtina, jog lūšys – katės charakterio. Jos vaikšto vienos, yra individualistės. Kolektyviai nemedžioja, prie ūkininkų gyvulių nelenda, o jaunikliai medžioklės įgūdžių išmoksta tiesiog stebėdami mamą.

Taigi lūšys nekelia tokios grėsmės ūkininkų gyvuliams, kaip vilkai. 

Paskaičiuota, jog vienai lūšiai gyventi reikia mažiausiai 200 kvadratinių kilometrų, laisvėje jos gyvena maždaug 20 metų.

„Draugiška nuotaika“ tvyro vos kelis mėnesius

Ar jos bendrauja tarpusavyje? A. Gintaras pasakoja, jog lūšys, kaip ir katės, susitinka priešingos lyties atstovą tik vedamos instinkto, trumpą laikotarpį poruojasi ir vėl pasuka skirtingais keliais.

Patinų gyvenamos teritorijos praktiškai nesikerta. Jei susikirstų, tos pačios lyties lūšys kaip mat duotų viena kitai į kailį. Silpnesnioji turėtų pasitraukti. Lūšys draugiškai elgiasi tik su kitos lyties savo rūšies atstovu ir tik rujos metu.

Lūšis, susimedžiojusi stirną, prie to paties „pietų stalo“ grįžta kelias dienas. Tuomet žvėries likučius atranda ir varnos, galiausiai – šernai.

Kadangi smaližiautojų – tiek daug, grobį plėšrioji katė stengiasi nuvilkti tarp tankių eglių, po šakomis.

Mokslininkai sutaria, jog lūšis pripažįsta ir vertina tik šviežią maistą. Jos nedomina kritę gyvūnai. 

Žiemą ji nesivargina medžioti smulkaus grobio, o iš karto stengiasi sumedžioti stambesnę auką.

Šypseną keliantys vardai

Paprašiusi informacijos, kiek šiuo metu Lietuvoje paleista patinėliu ir kiek - patelių, vos sulaikau juoką. A. Gintaras ima skaičiuoti:

„Pūkis, Rainis, Liuoksius, Garfildas, Kričius - čia berniukai. Tada Mažė, Gudrutė, Žavutė, Iltis - mergaitės. Kas dar?,“ - pirštus lenkia ekologas. Iš viso jis suskaičiuoja 9 patinėlius ir 6 pateles.

Tikrai gražūs vardai... kaip 20 kilogramų sveriančioms ir žmogų neblogai sužaloti galinčioms plėšrūnėms!

Vardus lūšys gauna dažniausiai savo paleidimo dieną. Kokia nors jų savybė ilgam įstringa mokslininkų atmintyje. Pavyzdžiui, Kričius, po migdomųjų dozės sugebėjo įlipti į medį ir ten užmigti.

Negana to, jog apačioje išskleista tinklą laikė keli vyrai, vienam dar teko kabarotis į medį ir atkabinti lūšies nagus nuo šakos.

Šuolius vos paleistas į laisvę galingai liuoktelėjo per aukštą žuolę, o Žavutė niekur bėgti neskubėjo - dar šiek tiek papozavo fotografams.

Žavutė laukinėje gamtoje dar tik dvi savaitės. 

Sekami saulės dėka

Šiuo metu visos lūšys yra paleidžiamos su siųstuvais, jos taip pat paskiepijamos nuo kirmėlių, išleidžiamos į platųjį pasaulį gauna visą veterinarinių paslaugų paketą. 

Lūšių siųstuvai kainuoja nuo 1700 eurų (arti 6000 litų) už vienetą. Jie veikia saulės baterijų dėka, yra tarsi GPS prietaisai, tačiau tam tikromis valandomis veikia tarsi telefonai - patys išsiunčia žinutę su įvairia informacija į duomenų bazę.

Kai kurie siųstuvai sukonstruoti taip, kad iš paskutinių baterijos likučių atsegtų užsegimo mechanizmą ir nukristų nuo lūšies kaklo.

Mokslininkai mėgino tokiu pat būdu sekti apuokus, tačiau šie galingais sparnais visiškai uždengia prietaisą, jo elementai negauna saulės šviesos ir jis netrukus išsikrauna.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Autoriai: Inga Labutytė

Komentarai (8)