Įbridus į jūrą ir mėgaujantis bangomis kartais gamta priverčia užduoti sau klausimą – lipti į krantą ir ieškotis tualeto ar trumpam stabtelėti ir papildyti vandens telkinį? Cenblog.org tinklaraštininkė Lauren Wolf įvertino ekologinę „žalą“, kurią šlapimas kelia jūrai.

Šlapimas – tai nešiklis, kurio padedamas organizmas atsikrato nebereikalingų cheminių junginių. Tačiau tai nereiškia, kad su šlapimu pašalinami junginiai kam nors kenksmingi (ir lygiai taip pat nereiškia, kad šlapimą reikėtų vartoti pakartotinai). Pavyzdžiui, dar 1971 metais parašytoje NASA ataskaitoje rangovams CR-1802 nurodoma, kad šlapime yra daugiau nei 95 proc. vandens, jame yra 1-2 g/l natrio ir chloro jonų. Taigi, didžiąją dalį šlapimo sudaro vanduo ir druska.

Taip jau sutapo, kad būtent šie junginiai sudaro ir didžiąją dalį jūrų bei vandenynų. „Encyclopedia Britannica“ rašo, jog vandenyno sudėtyje yra 96,5 proc. vandens, o druskos jame gerokai daugiau – apie 19 g/l chloro ir 11 g/l natrio jonų. Taigi, kol kas vandenynas ir šlapimas – visiškai suderinami.

Šlapime (ir jūroje) esama ir kitų druskų. Pavyzdžiui, kalio koncentracija šlapime yra apie 0,75 g/l, jūros vandenyje – 0,4 g/l. Vėlgi, jokių drastiškų skirtumų.

Didesni skirtumai tarp šlapimo ir jūros turinio atsiranda dėl organinių junginių – kreatinino ir šlapalo (karbamido). Šie du junginiai – būdas organizmui atsikratyti azoto. Kreatininas yra ciklinis junginys su trimis azoto atomais – jis yra energiją saugančių raumenų ląstelių molekulių darinys. Tipiniame šlapime jo yra vos apie 0,7 g/l. Tuo tarpu šlapalas yra labiau koncentruotas – jo šlapime yra apie 9 g/l. Dėl didelio azoto kiekio šlapalas naudojamas kaip trąša, o taip pat jis naudojamas gaminant kūno kremus, kaip drėkiklis.

Vertinant tai, kad šlapalas iš žmonių išteka gana didele koncentracija, yra šiokia tokia galimybė, kad jis gali kelti problemų. Skylant vandenyje iš jo susidaro amonis – krūvį turinti molekulė, kurią, kaip mitybinę medžiagą, pasisavina augalai. „Encyclopedia Britannica“ aiškina, kad junginiai su azotu yra svarbi jūros vandens dalis, nes „jie svarbūs vandenynuose ir jūrose gyvenančių organizmų augimui“.

Iš pradžių gali pasirodyti, kad 9 g/l yra labai jau didelė koncentracija. Bet atlikime šiokius tokius skaičiavimus.
Karaliaus Jurgio ligoninės Rytų Londone (JK) klinikinės biochemijos skyriaus biochemiko Stuarto Joneso teigimu, žmogus vienos kelionės į tualetą metu pašalina 0,2-0,5 l šlapimo. Taigi, kiekvieno nusišlapinimo metu į aplinką išmetami apie 3 gramai šlapalo. Planetoje yra 7 milijardai žmonių. Tarkime, kad jie visi vienu metu sulipa į Atlanto vandenyną (jo vandens tūris yra 3,5 x 10²⁰ l) ir nusišlapina – tuomet šiame vandens telkinyje šlapalo koncentracija padidėtų 6 x 10^-11 g/l. Chemikai labiau mėgsta operuoti molinėmis koncentracijomis – jiems galima pasakyti, kad šlapalo koncentracija vandenyje padidėtų kiek daugiau nei puse pikomolio. O dar įvertinkite tikimybę, kad visi pasaulio žmonės staiga nuspręs kartu paleisti srovę į tą patį vandenyną. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad difuzija nėra akimirksniu vykstantis procesas, taigi, tolygus šlapalo pasiskirstymas visame vandenyno tūryje truktų gana ilgai.

Ekologiniais sumetimais maudynių metu šlapimą laikantys žmonės turėtų prisiminti ir tai, kad mes – ne vieninteliai sutvėrimai, kurie kartais pasinaudoja jūros vandeniu kaip tualetu. Delfinai, banginiai, ruoniai tikriausiai neturi savo civilizuotų išviečių, todėl turėtų šlapintis į vandenį. Antras pagal dydį banginis pasaulyje – finvalas, gyvenantis Atlanto šiaurinėje dalyje – per dieną pašalina 970 l šlapimo, kuriame natrio ir chloro jonų yra 23 kartus daugiau nei žmogaus šlapime.

„Esminis dalykas šiuo atveju yra tai, kad visame pasaulyje milijardai gyvių nuolat į vandenį išmetinėja šlapimą – didelė jo dalis vienokia ar kitokia forma atsiduria vandenyne. O procesas yra absoliučiai normalus. Ir netgi būtinas. Be šlapime esančio azoto daugelis augalų tiesiog išnyktų.“

Žinoma, nereikėtų ignoruoti ir fakto, jog žmonės su šlapimu šalina ir nedidelius kiekius kitų junginių – tarkime, vaistų skilimo produktų – kurių paprastai nerasime banginių šlapime. Jau būta mokslinių ataskaitų apie žemiau vandenvalos įrenginių gyvenančias žuvis, kurių lytį pakeitė kontraceptinių hormonų likučiai. Taip pat tirti žuvų elgsenos pokyčiai dėl vandenyje esančių anksiolitikų skilimo produktų.

Dėl šios priežasties tikriausiai negražu būtų šlapintis į nedidelius vandens telkinius, kuriuose vandens apykaita yra lėta. „manau, problemų kiltų ten, kur labai nedideliame vandens tūryje koncentruotųsi nenatūraliai didelis ekskrecijos produktų kiekis, galintis pakenkti jautrioms ekosistemoms“. Nors tam, kad poveikis būtų juntamas, reikėtų, kad didelis žmonių kiekis nusišlapintų mažoje kūdroje.

Bet ar šlapimas nėra taršalas, ar jis neužkrečia aplinkos bakterijomis? Jeigu šlapinasi sveikas žmogus, šlapimas yra sterilus. Bakterijų jame esama tik tuomet, kai sergama pūslės, šlapimo takų infekcijomis. „Iš organizmo pašalintas šlapimas yra labai greitai kolonizuojamas bakterijų, kurios klesti ekskrecijos produktų kupiname kokteilyje“, - teigia S. Jonesas. Dėl to šlapimas po kurio laiko pradeda skleisti nemalonų kvapą. Bet išleidus jį į vandenyną, dėl jo padaugėtų tik tų bakterijų, kurių ir taip jau yra tame vandens telkinyje – naujos bakterijų rūšies neatsirastų.

„Taigi, klausimas net nekyla – jūroje šlapinkitės ramiai. Visų pirma, šlapimas nekenksmingas, o antra, jis per kelias sekundes prasiskiedžia iki nereikšmingų koncentracijų. Vandenyne yra kur kas pavojingesnių dalykų, kurių reikėtų bijoti“, - sakė S. Jonesas.

Komentarai (11)