Vilniaus oro uoste į lėktuvą dėl įtariamo girtumo neįleistas Seimo narys Egidijus Vareikis ir vėl atsidūrė nepatogioje situacijoje. Problemų dėl alkoholio turėjęs, bet ilgai negėręs vyras pratrūksta ne pirmą kartą.

Ne taip seniai parlamentaras atgailaudamas kalė save prie kryžiaus, kad būdamas girtas sumušė žmoną. Medikai teigia, kad tokius nuo alkoholio priklausomų žmonių paslydimus vertina kaip lėtinės ligos paūmėjimą. Liūdna žinia visiems – dėl alkoholio pasikeitusios smegenys jau niekada neatsistato, todėl vėliau ar anksčiau atkrytis neišvengiamas visiems.

Kodėl atkrytis neišvengiamas

Pasak Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus Emilio Subatos, praktiškai visi pacientai patiria atkryčius, todėl gydymą kartoja kelis, keliolika ar net keliasdešimt kartų.

„Priklausomybė nuo alkoholio yra lėtinė liga, todėl atkryčiai yra labai dėsningi. Kaip ir bet kuri lėtinė liga, ji paūmėja. Pavyzdžiui, jei žmogus turi problemų su kraujospūdžiu, bet laikosi režimo, išsimiega, vartoja vaistus, seka savo būseną, jis jaučiasi gerai, bet jei patiria stresą, neišsimiega, pervargsta, simptomai paūmėja. Lygiai tokia pati priklausomybės nuo alkoholio schema. Atkrytį lemia ne tiek aplinka, kiek pakitusios smegenys. Dėl šių pokyčių jose kaupiasi tam tikri neuromediatoriai, pavyzdžiui, dopaminas. Taigi atkryčio procesas determinuotas biologiškai. Artimieji netgi gali pajausti, kad žmogui artėja atkrytis. Jis tampa dirglus, priekabus, jaučia apmaudą, kartais persidirba“, - teigė pašnekovas.

Kada atkrytis įvyks, jau priklauso nuo daugelio veiksnių – nuo to, kaip tvirtai žmogus apsisprendęs susilaikyti nuo alkoholio ir kaip gerai išmokęs atpažinti rizikingas situacijas, kai potraukis alkoholiui gali paūmėti, ar jis laikosi gydymo režimo, medikų rekomendacijų. Jei gydymo metu žmogus paruoštas, kad vengtų tam tikrų situacijų, pavyzdžiui, susitikimų, per kuriuos vartojami alkoholiniai gėrimai, jei sugeba atpažinti savo emocinės būsenos pokyčius, artėjant atkryčiui jis turi griebtis prevencinių priemonių: kreiptis į psichologą, dalyvauti anoniminių alkoholikų grupėse arba apsilankyti pas gydytoją ir gauti vaistų.

„Nustojus vartoti alkoholį, atkrytis gali įvykti ir po savaitės, ir po kelių mėnesių, ir po keliolikos metų. Diapazonas labai platus, tačiau jeigu smegenys jau kartą pasikeitė, kol kas nėra priemonių jas atstatyti. Pokyčiai smegenų medžiagų apykaitoje lieka visam gyvenimui. Deja, žmonės to neįvertina. Po tam tikro laiko jie patiki, kad vėl gali valdyti situaciją ir išgerti saikingai, nes yra visiškai pakeitę savo gyvenimo būdą, draugų ratą.

Tačiau jau ilgą stažą turintys pacientai, kurie vertina savo susikurtą gerovę, vis dėlto ryžtasi gyventi „sausai“, nes jau turi patirties, kad remisija, kai ligos simptomai laikinai išnyksta, – apgaulinga. Vieną, du, tris, penkis kartus jis iš tiesų gali išgerti saikingai, tačiau šeštą kartą ims ir nutrūks. Ir ateina diena, kai žmogus prisigeria iki atminties praradimo. Mat jei žmogus, net jei gyvena „sausai“, nedalyvauja psichologinėse sveikimo programose, noras išgerti, t. y. biologinis poreikis alkoholiui, kaupiasi, todėl nutrūkus grandinei užgėrimas būna labai intensyvus. Po trejų metų susilaikymo žmogus gali išgerti tiek, kad jis net miršta nuo perdozavimo gatvėje. Mat organizmas nori atsigriebti už visą tą laiką, kol negėrė. Iš tiesų yra buvę tokių atvejų. Todėl mes visada stengiamės ruošti žmogų atkryčiui ir įtikinėjame, kad net jei jis tik paragavo alkoholio, kitą dieną turėtų kreiptis pagalbos. Antraip tai gali baigtis nelaime“, - aiškino E. Subata.

Pasak jo, nuo atkryčio negelbėja jokie gydymo būdai. Neretai panacėja laikomas kodavimas šiuo atžvilgiu dar pavojingesnis, kadangi susijęs su įtaiga. Žmogus įtiki, kad negers, tarkime, metus, tačiau jis laukia nesulaukia, kada šis terminas baigsis, o jam pasibaigus grįžta prie ankstesnių įpročių su dar didesniu įkarščiu. Vėlgi dėl to, kad organizmas nori kompensuoti prarastą laiką.

„Yra labai sunkių ligonių, kurie vartoja alkoholį dešimtmečius. Jie be alkoholio pratempia savaitę, daugiausiai dvi. Tokie žmonės jaučia savo padėties beviltiškumą ir patys netiki, kad gali gyventi negerdami. Per dvi savaites niekaip neišmoksi gyventi kitaip. O yra tokių, kurie po kelerių metų pabando vieną ar kitą kartą, o po to ir vėl negeria. Tačiau informacinėje erdvėje laikas nuo laiko pasirodo atvejų, kai žinomas žmogus, kuris visada elgėsi adekvačiai, visiškai girtas pagaunamas prie vairo, ima šaudyti, sumuša artimuosius ar visiškai girtas pasirodo viešoje vietoje. Žmonės stebisi, bet mūsų, medikų, tai visai nestebina. Slaptų alkoholikų yra gausybė visuose socialiniuose sluoksniuose. Ilgą laiką žmonės sugeba problemą slėpti, gali negerti keletą metų, bet intensyvesnio atkryčio nesuvaldo. Mes tokius atvejus vertiname kaip ligos pasireiškimus. Tai nereiškia, kad žmogus pasielgė nemoraliai, neetiškai, kad jam nerūpi darbas, šeima“, - aiškino medikas.

Kaip alkoholis pakeičia smegenis

Pašnekovo teigimu, priklausomybė nuo alkoholio yra liga, kurios metu pasikeičia žmogaus smegenys – tam tikrose smegenų struktūrose pakinta neuromediatorių (cheminių medžiagų, kurios perneša impulsus iš vieno neurono į kitą neuroną) apykaita ir jautrumas. Dėl to sutrinka alkoholio vartojimo kontrolė, taip pat prasideda pokyčiai ir kitose smegenų struktūrose, susijusiose su mąstymu, planavimu, savo veiksmų pasekmių numatymu ir pan. Su pagrindinių poreikių tenkinimu, pavyzdžiui, troškulio, alkio malšinimu, seksualinių poreikių tenkinimu, susiję pasitenkinimo centrai, kurie buvo labai svarbūs išliekant evoliucijos eigoje, pradeda dominuoti ir reikalauti vis naujo alkoholio kiekio. Cheminis dirginimas pasidaro toks pat stiprus, kaip ir poreikis malšinti troškulį, alkį ir tenkinti kitus gyvybiškai svarbius poreikius.

Pagrindinis priklausomybės nuo alkoholio simptomas – alkoholio vartojimo kontrolės susilpnėjimas. Žmogus negali nuspėti, kada jis pradės vartoti alkoholį, nes tai vyksta impulsyviai. Jis nekontroliuoja išgeriamo alkoholio kiekio bei laiko, kada liausis gėręs. Žmogus gali sustoti tą pačią dieną, po kelių dienų, po savaitės, o kartais ir po kelių mėnesių, nes kai nustoja gerti, atsiranda abstinencijos būklė – drebulys, prakaitavimas, širdies plakimas, nemiga, depresija, baimė, nerimas, o kraštutiniu atveju – alkoholinė psichozė (baltoji karštligė, kai žmogui ima kažkas vaidentis) arba epileptiniai traukuliai, kadangi negavusios įprastos alkoholio, kuris turi slopinantį poveikį, dozės, smegenys įsijautrina.

Cheminė priklausomybė nuo alkoholio neišvengiamai veikia ir emocinius žmogaus išgyvenimus. Kai žmogus „užgeria“, vėliau pradeda jausti kaltę, graužiasi, kad apvylė savo šeimos narius, apsvaigęs galbūt juos įžeidė, net panaudojo fizinį smurtą. Taip pat kaupiasi darbo problemos, nes žmogus neatlieka tam tikrų užduočių, padaro pravaikštą, taigi ima prarasti savo socialinį statusą, darbą, artimuosius, draugus, darosi vis labiau vienišas.

„Nors žmogus po eilinio „užgėrimo“ prisiekinėja, kad daugiau taip nesielgs, kad jau pasimokė ir padarė išvadas, ir galbūt kurį laiką jam netgi sekasi gerti saikingai, tačiau dėl to, kad jo smegenys jau pakitusios, katastrofa pasikartoja. Intervalai gali būti labai įvairūs – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Iš tiesų žmonės save apgaudinėja manydami, kad jiems pavyks patiems kontroliuoti alkoholio vartojimą. Tai visiškai nesusiję su žmogaus valia. Net labai valingi žmonės, pavyzdžiui, garsūs, daug pasiekę sportininkai, turėdami priklausomybės nuo alkoholio sindromą, nesusitvarko su alkoholio vartojimu, ir liga progresuoja. Mat pasitenkinimo centrų funkcija pasidaro tokia svarbi, kad žmogus ima pateisinti save, kodėl jis geria, pavyzdžiui, jį kažkas suerzino.

„Visuomenėje taip pat nėra supratimo, kad tai biologinis sutrikimas. Ši liga stigmatizuota – pas mus yra gėda būti priklausomam nuo alkoholio. Dažnai tai siejama su silpna valia ar žema morale, sakoma, kad žmogui visiškai nerūpi jo vaikai ir kiti artimieji, bet nesuvokiama, kad tai priklausomybė. Žmogus gali labai vertinti ir savo vaikus, ir žmoną, ir darbą, bet jis negali priešintis ligos progresavimui“, - teigė E. Subata.

Gydymas – nuo kodavimo iki dvasinio tobulėjimo

Vilniaus priklausomybės ligų centre per metus stacionare nuo abstinencijos pasekmių gydoma apie 1700 žmonių. Dar 300 pacientų gydosi ambulatoriškai. Gydymas, kurio metu pacientai gauna daug raminamųjų vaistų, kad išnyktų drebulys, nerimas, nemiga, kiti nemalonūs simptomai, trunka 3-5 dienas. Tačiau tai tik pradžia.

„Po abstinencijos gydymo dalis žmonių nieko nedaro – tikisi išsilaikyti savo jėgomis. Apie 10-15 proc., ypač besilankantys pas mus ne pirmą kartą, toliau tęsia gydymą Minesotos programoje. Tai nemedikamentinis 4 savaičių stacionarinis gydymas. Programa pasižymi griežta dienotvarke, užimta diena, žmogus mokamas pamatyti savo silpnybes, dirbti su jomis, lavinti savo įgūdžius. Dalis pacientų renkasi vaistus, kurie nesuderinami su alkoholiu – išgėrus pasidaro labai bloga. Bet šiuos vaistus reikia vartoti nuolat. Po gydymo mes žmonėms visada rekomenduojame anoniminių alkoholikų grupes, kurios yra nemokamos. Tačiau jos ne visiems patinka – tie maldos kalbėjimai, susikabinimai rankomis“, - galimus alkoholizmo gydymo būdus vardijo pašnekovas.

Tuo tarpu gan populiarų Lietuvoje kodavimą, kai žmogui įsiuvama kapsulė, jis hipnotizuojamas ar koduojamas negerti kitais būdais, E. Subata vadina labiau placebu nei gydymu. Visgi panaršius internete galima rasti pačių įvairiausių siūlomų gydymo nuo alkoholizmo būdų: detoksikacija, medikamentinis gydymas, psichoterapija, kodavimas, net „25 kadro“ metodas. Mat įrodyta, kad žmogaus žvilgsnis neužfiksuoja atskirų kadrų, bet pasąmonė įsimena būtent 25 kadrą. Jo informacija labiausiai įtikina, todėl 25 kadrą uždrausta panaudoti reklamos, rinkimų kampanijų tikslais, tačiau jis naudojamas gydymui.

Kitas panašus būdas – psichokodavimas – taiko hipnozės ir streso psichoterapijos elementus. Šiuo metodu keičiami žmogaus refleksai, kurių pats žmogus negali sąmoningai kontroliuoti.

Teigiama, kad gydymo rezultatas – pasikeitęs elgesys bei tam tikrą laikotarpį pakitę žmogaus pojūčiai alkoholio atžvilgiu. Kiek laiko žmogus po gydymo „nenutrūkta nuo grandinės“, priklauso nuo paciento pasirinkimo.

„Yra du alkoholizmo gydymo būdai – psichoterapija ir medikamentinis, tačiau iš esmės be psichoterapijos neišsiverčia nė vienas gydytojas. Net ir duodant tabletę, naudojama psichoterapija, nes pasakoma, kad šitos tabletės padės. Iš tiesų, kiekviename gydyme yra ir placebo principo.

Tas pats ir narkologijoje. Nors gydymo metodų yra daug, jie visi susiveda į vieną – „tau dabar negalima vartoti alkoholio, nes bus tai, tai ir tai“. Jei žmogus turi motyvą tapti blaivus, jam padės bet koks metodas. Ne metodai gydo žmogų. Jis turi prieiti tokią ribą savo gyvenime, kad norėtų keistis“, - tikino privačia praktika užsiimanti psichiatrė Rūta Mizerienė.

Anot pašnekovės, anksčiau būdavo daug klientų, kurie norėdavo nevartoti alkoholio 3 ar 5 metus, nes ketino išvykti dirbti į užsienį. Pastaruoju metu atvyksta daug bedarbių, kurie nori susirasti darbą. Dėl sveikatos ateina mažuma – vos 10 proc. Ketvirtadalis pacientų – moterys. Dažniausiai tai vyresnio amžiaus moterys, kurias atveda vaikai, vykstantys į užsienį ir norintys joms palikti anūkus. Pastarųjų gydymas paprastai būna sėkmingas, nes jos turi didžiulę motyvaciją.

R. Mizerienės teigimu, pastaruoju metu pasirodo labai daug jaunų žmonių – iki 25-30 metų, kurie turi priklausomybę nuo alaus. „Ji labai sunkiai pasiduoda gydymui. Be to, vienaip yra, jei žmogus pats nori mesti gerti, o jeigu jį atvaro žmona ar mama, po 2-3 mėnesių ateina ir sako: „Sutinku negerti „šnapso“, bet tik ne alaus. Taip pat turiu keletą pacientų, kurie ateina ir sako: „Noriu negerti mėnesį“. Dažnai tai tolimųjų reisų vairuotojai, kurie nori būti dėl savęs užtikrinti reiso metu. Būna, kad žmogus išbūna blaivus 5-10 metų, o po to skambina ir sako, kad jis vėl sugeba vartoti alkoholį saikingai. Tačiau po kurio laiko viskas baigiasi tuo pačiu“, - pasakojo medikė.

Komentarai (17)