Į antraštės užduodamą klausimą impulsyviai norėtųsi atsakyti neigiamai - mat žmogui tinka tik įprastas maistas, o DNR, kaip ir mitais apipintas GMO, gali ir pakenkti. Bet iš tiesų maitintis DNR yra visiškai nekenksminga. Tiesą sakant, mes tai darome kiekvieną dieną, tik apie tai visiškai nesusimąstome. O pamąstyti ir kviečiame šiame straipsnyje.

DNR yra pavadinimo „dezoksiribonukleino rūgštis“ sutrumpinimas. Šiame termine bauginančiai skamba dalys „rūgštis“ ir „nukleino“ (tarsi „branduolinė“), taigi, kai kuriems žmonėms, kurie cheminių pavadinimų bijo tik dėl jų pavadinimų, toks junginys gali atrodyti tarsi tikrų tikriausias nuodas – jeigu jis mūsų neištirpins, tai spindulinė liga tikrai nužudys.

Bet iš tikrųjų baimintis tokio pavadinimo visai nereikia. Nors DNR pagal struktūrą iš tiesų yra rūgštis, ji yra labai silpna. Jos jokiu būdu negalima lyginti su ėdriosiomis rūgštimis – tokiomis, kaip sieros ar druskos. Ir netgi su maistui naudojamomis rūgštimis – acto ar citrinos – DNR nėra palyginama. Mat ši rūgštis rūgštimi vadinama tik dėl jos struktūros, tačiau sauso pavidalo medžiagos rūgšties stiprumui nusakyti naudojamu rodikliu pH nenusakomos, o tirpalai, kuriuose mokslininkai laiko DNR, būna pagaminti taip, kad būtent tirpale esančios medžiagos lemtų jo pH. Paprastai – tam, kad trapios DNR molekulės nesuirtų. Organizme DNR taip pat nelemia rūgštumo – ji būna ląstelių terpėje, kuri pasižymi pH stabilizuojančia savybe.

O kaip gi „branduolinė“ žodžio dalis? Pasirodo, tai neturi nieko bendro su branduoline nergetika – šiuo atveju kalbama apie branduolius, esančius gyvųjų ląstelių centre. Ląstelės branduolys – tai mažas rutuliukas, kuriame saugomas įvairių – gyvulinių, augalinių ar grybų – ląstelių DNR. Bakterijų DNR yra „palaidas“, neribojamas branduolio membranos.

Trečioji žodžio dalis – dezoksiribo – taip pat skamba bauginančiai chemiškai, bet iš tiesų kalba eina apie ribozę – paprastą, į gliukozę panašų angliavandenį su mažiau anglies molekulių. Dalis „dezoksi“ reiškia, kad šis cukrus yra be vieno deguonies atomo, rašo theconversation.com.

Todėl DNR yra santykinai stabili, savaime reaguoti nelinkusi molekulė, kuri yra idealiai tinkama ilgalaikiam genetinės informacijos saugojimui. Ir tai yra visai neprasta maistinė medžiaga.

Bet kaip galima žinoti, kad valgyti DNR tikrai saugu?

Atsakyti į šį klausimą labai paprasta – mes DNR valgome kiekvieną dieną. Iš esmės bet kokiame maiste, kurį valgome, yra DNR. Milžiniškais kiekiais. Priežastis labai paprasta: organizmai yra sudaryti ne iš kažkokios vientisos, į plastiliną panašios masės, bet iš mažų rutuliukų, vadinamų ląstelėmis.

Kai kuriuose senovės mituose pasakojama, kad žmogus buvo sutvertas iš molio, bet jei jau norima pateikti analogiją, tai daug teisingiau būtų sakyti, kad žmogus yra iš „Lego“ kaladėlių. Bakterijos yra vienaląsčiai organizmai, dauguma gyvūnų ir augalų yra daugialąsčiai. Katės yra didesnės už peles, nes jų organizmuose ląstelių kiekis didesnis.

Ir štai kas įdomiausia – praktiškai kiekvienoje ląstelėje yra savo DNR (savos genetinės informacijos rinkinys arba genomas). Taigi, kiekviena mūsų kūno kaladėlė iš tikrųjų yra panašesnė į išmanųjį telefoną, nei į rutuliuką, mat kiekvienoje yra savas „kompiuterinis“ kodas – genomas.

Sudėtinguose organizmuose kiekviena ląstelė turi tą patį pilną DNR rinkinį, bet įdomu tai, kad skirtinguose organuose aktyvūs būna tik kai kurie genomo fragmentai – genai. Jeigu ląstelę lygintume su išmaniuoju telefonu, tai genus būtų galima palyginti su programėlėmis. Kepenyse veiks vienas programėlių rinkinys, raumenyse – kitas rinkinys.

Augalų šaknyse ir lapuose taip pat veikia skirtingi „programėlių“ rinkiniai. Tačiau visose augalo ląstelėse yra vienodas genų rinkinys – genomas.

Taigi, nesvarbu, ar esate vegetaras, mintantis salotų lapais ir kalafijorais, ar visaėdis, kuris kepsnį užkanda bulvėmis, maitinatės ląstelėmis, kuriose yra DNR, kuri saugo visą genetinę informaciją apie tai, ką valgote.

Vieninteliai maistui naudojami produktai, kuriuose DNR nėra – tai tokie dalykai, kaip kiaušinio baltymai, filtruotas pienas, kuris žinduoliams reikalingas tik kaip energijos perdavimo būdas arba kraujo plazma, kurioje plaukioja kraujo ląstelės.

DNR taip pat yra išstumiama iš plaukų, kuomet šie susiformuoja, todėl plaukuose DNR yra mažai arba apskritai nėra. Tačiau plaukų šaknyse DNR yra. Be to, subrendusiose žinduolių raudonosiose kraujo ląstelėse (eritrocituose) DNR taip pat nėra, bet baltosiose kraujo ląstelėse – yra.

Taigi, didžioji augalų ir gyvūnų dalis yra iš ląstelių, kuriose yra DNR. Būtent dėl to policijai nesunku atpažinti įtariamuosius vos iš lašelio kraujo ar plauko šaknies, rastos nusikaltimo vietoje. Be to, iš mažo lapo gabalėlio jie galėtų pasakyti, ar tai yra braškės, ar kopūsto lapas.

Jeigu valgote trijų patiekalų pietus – na, tarkime, salotas su krevetėmis, vištienos kepsnį su šparagais ir vaisių salotas desertui – suvalgote daug įvairių rūšių DNR.

O ar DNR iš maisto gali patekti į valgytojo DNR?

Iš esmės, DNR, kaip ir sudėtingi angliavandeniai arba baltymai, yra suskaidomi virškinimo metu. Toks yra virškinimo tikslas: stambias, sudėtingas molekules suskaidyti į mažas, paprastas, galinčias patekti į kraują per žarnų sieneles. Virškinimas prasideda jau mūsų burnoje.

Mūsų kasa gamina fermentus, vadinamu dezoksiribonukleazėmis – jų paskirtis yra skaityti DNR į mažus fragmentus, kurie gali būti pasisavinti į kraują ir pernešti į ląsteles, kurios šiuos fragmentus galėtų panaudoti gaminant naujas molekulines struktūras – galbūt netgi mūsų pačių DNR.

O ar galėtų kokių nors suvalgomų organizmų ištisi genai patekti į mūsų organizmus ir jiems pakenkti? Klausimas atrodo prasmingas, tačiau panašu, kad atsakymas į jį yra neigiamas. Įsivaizduokite, kad įdėjote tą patį išmanųjį telefoną į plaktuvą, o vėliau suvalgėte. Visi komponentai būtų sutrinti į miltus ir jūsų organizme iš jų telefonas iš naujo nepasigamintų. Beje, jokiu būdu nesupraskite to kaip pasiūlymo valgyti telefoną – tai buvo tik palyginimas.

Kuomet valgote DNR ir ją virškinate, panašu, kad ilgos, informaciją koduojančios sekos, nuo kurių priklauso atskirų genų produktų (baltymų) struktūra, taip pat yra suskaidomos taip, kad jose genetinės informacijos nebelieka. Jeigu kažkokių sekų, nesuskaidytų iki bazinių elementų ir lieka, tai tebūna vos kelių DNR bazių dariniai, kuriuose jokios prasmingos informacijos nebėra.

Ir netgi jei dėl kokių nors priežasčių virškinimo sistemoje išliktų ilgesnės DNR grandinės, kuriose informacija būtų koduojama, tokios molekulės tiesiog nepatektų į mūsų ląsteles ir apskritai į kraujotaką – jos tiesiog nepraeitų žarnos sienelės barjero ir būtų pašalintos „natūraliu keliu“.

Mūsų pasaulyje DNR yra visur. Ir jo buvo nuo pat tų laikų, kai atsirado gyvybė, o vienai gyvybės formai maitintis kita yra įprasta, taigi, galima gana užtikrintai teigti, kad DNR galima valgyti be baimės.

Bet kaip gi genetiškai modifikuoti produktai, arba GMO? Ar juos taip pat saugu valgyti?

Labai panašu, kad taip. Jeigu suvalgytumėte žuvį, kurios organizme yra braškės genas arba braškę su žuvies genu, mitybiniu požiūriu tai niekuo nesiskirtų nuo žuvies ir braškės suvalgymo atskirai.

Sunku būtų sugalvoti priežasčių, dėl kurių DNR ar skirtingų rūšių DNR kombinacijos viename organizme galėtų mums kaip nors pakenkti.

Jeigu norite įsitikinti, kad jūsų maiste tikrai yra, galite atlikti nesudėtingą eksperimentą namie sąlygomis – pasinaudojus namie esančiomis medžiagomis, galite išskirti braškės DNR.

Bet grynas DNR nebūtų skanus patiekalas: drėgna DNR yra gleivių pavidalo medžiaga, o išdžiuvusi ji labiau primena medvilnę. Tačiau sumaišius su kitais braškės komponentais ji yra neatskiriama, nepastebima ir nežalinga. Ir labai skani.

Komentarai (26)