Ne paslaptis, kad genialumą dažnai lydi mažos keistenybės, o talentingų žmonių biografijose gausu labai keistų faktų... Tačiau, o kas iš mūsų normalūs? Pagal statistiką, daugiau kaip 10 mln. žmonių visame pasaulyje kenčia nuo kokių nors fobijų. Ir daugelis garsių asmenybių - anaiptol ne išimtis. Įvairios įkyrios baimės juos kamuoja dar dažniau negu paprastus mirtinguosius, ir kartais jos būna itin egzotiškos.

1. Pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas (George Washington), vokiečių kompozitorius Džakomas Mejerberis (Giacomo Meyerbeer) (2) ir didysis rusų rašytojas Nikolajus Gogolis (3) bijojo būti palaidoti gyvi. Dž.Vašingtonas savo advokatą paprašė pasirūpinti, kad būtų palaidotas ne anksčiau kaip praėjus dviem paroms po mirties. Dž.Mejerberis paliko nurodymą, kad po mirties prie jo rankų ir kojų būtų pririšti varpeliai. Be to, jis primygtinai reikalavo, kad jo kūnas po mirties būtų keturias paras saugomas, o praėjus nurodytam laikui būtų perpjautos rankų ir kojų venos. N.Gogolis, sirgęs epilepsija, jau prieš septynerius metus iki mirties draugams paliko tokį nurodymą; „Mano kūno nelaidoti iki to laiko, kol pasirodys aiškūs irimo požymiai. Primenu apie tai todėl, kad jau ligos valandėlėmis mano kūnas kai kada sustingdavo, širdis ir pulsas būdavo nebejuntami“.

4. Vokiečių kompozitorių Robertą Šumaną (Robert Schumann) beprotybės priepuoliai pradėjo kamuoti 24 metų, o 46-erių jis visai išsikraustė iš proto. Jį persekiojo kalbantys stalai, jis matydavo garsus, iš kurių susidėliodavo akordai ir muzikinės frazės.

5. Anglų rašytojas Džeimsas Haringtonas (James Harrington) įsivaizdavo, kad mintys kaip bitės ir paukščiai išlekia jam iš burnos, ir stverdavo šluotą, norėdamas jas išvaikyti.

6. Italų filosofui Džirolamui Kardanui (Girolamo Cardano) vaidendavosi, kad jį šnipinėja visos vyriausybės, o jam valgyti patiekiama mėsa specialiai apdorojama vašku ir siera.

7. Volfgangą Amadėjų Mocartą (Wolfgang Amadeus Mozart) kamavo persekiojimo manija, be to, jam atrodė, kad italai nori jį nunuodyti.

8. Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller) kažkodėl galėdavo kurti tik tuomet, kai ant jo stalo būdavo padėta supuvusių obuolių.

9. Jozefas Haidnas (Joseph Haydn) nekurdavo be savo žiedo su deimantu: jis kas minutę jį apžiūrinėdavo.

10. Richardas Vagneris (Richard Wagner), rašydamas muzikos kūrinį, ant kėdžių ir kitų baldų išdėliodavo ryškaus šilko atraižas, ir jas vis imdavo į rankas ir gniaužydavo.

11. Prancūzų dailininkas impresionistas Polis Sezanas (Paul Cezanne) sirgo gaptofobija - prisilietimų baime. Ji prasidėjo, kai jį netyčia pastūmė berniukas, laiptinėje čiuožęs turėklais. Dėl šios keistenybės dailininkas patirdavo daug nemalonumų, nes nauji pažįstami negalėdavo suprasti, dėl ko jis taip supyksta ir sudirgsta, ir dėl visko kaltindavo jo bjaurų charakterį. Pavyzdžiui, kartą kolega tapytojas Emilis Bernaras (Emile Bernard), nieko nežinojęs apie P.Sezano fobiją, prilaikė kluptelėjusį bičiulį ir buvo šokiruotas, kai šis vietoj padėkos ėmė plūstis.

12. Dirbdamas Giustavas Floberas (Gustave Flaubert) vaitodavo, verkdavo ir juokdavosi drauge su savo herojais, o kartais imdavo dideliais žingsniais žirgliuoti po kabinetą ir garsiai skanduoti žodžius.

13. Rusų poetas Sergejus Jeseninas mirtinai bijojo užsikrėsti sifiliu. Kaip prisimena draugai, vos jam ant nosies iššokdavo mažytis kaip trupinėlis spuogelis, jis, paniuręs ir nelaimingas, jau vaikščiodavo nuo veidrodžio prie veidrodžio... Kartą net nuėjo į biblioteką pasiskaityti apie baisios ligos požymius ir po to jam tapo dar blogiau. Antroji S.Jesenino fobija, kad ir kaip keista, buvo... milicininkai. Pamačius tvarkos saugotojus, jį apimdavo nepaaiškinama baimė.

14. Norėdamas vaisingai padirbėti rašydamas naują romaną, Emilis Zola (Emile Zola) pririšdavo save prie kėdės.

15. Alfredas Miusė (Alfred Musset) eiliuodavo žvakių šviesoje, visiškoje vienatvėje, prie dviem padengto stalo - jo įsivaizduojama miela moteris turėdavo tuoj tuoj ateiti ir kartu su juo pavakarieniauti.

16. Kad pagautų įkvėpimas, Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas) sūnus turėdavo penkis kartus sočiai pavalgyti.

17. Psichoanalizės autorius Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) bijojo... paparčių! Šios jo baimės priežastis taip ir liko neaiški. Galbūt ji buvo susijusi su kokiu nors vaikystėje patirtu stresu.

18. Dramaturgas Henrikas Ibsenas, padauginęs išgerti, pradėdavo glamžyti ir plėšyti viską, kas pasipainiodavo po ranka, dažnai sunaikindamas ką tik parašytą kūrinį.

19. Dailininkas Vincentas van Gogas (Vincent van Gogh) kiauras paras tapydavo, kibirais gėrė absentą, nusipjovė savo kairę ausį ir tai įamžino autoportrete, o būdamas 37-erių baigė gyvenimą savižudybe. Po jo mirties gydytojai paskelbė per 150 medicininių diagnozių, kurios buvo nustatytos didžiajam dailininkui dar gyvam.

20. Edgaras Po (Edgar Poe) galėdavo valandų valandas sėdėti prie rašomojo stalo ir tylėdamas žiūrėti į gulintį priešais švarų popieriaus lapą.

21. Žorž Sand (George Sand) kasdien rašydavo iki 11 val., o jei romaną baigdavo 10.30 val., iškart pradėdavo naują ir rašydavo jį pusvalandį.

22. Bernardas Šo (Bernard Shaw), būdamas jau garbingo amžiaus, apsiaudavo guminius batus, aklinai užsisegiodavo lietpaltį ir, kreipdamasis į namiškius, sakydavo: einu rašyti pjesės! Ir pėdindavo į turgų, kur gyvenimas virte virė. Jį dažnai matydavo priemiestiniuose traukiniuose su bloknotu rankoje, greitai rašantį eilutę po eilutės.

23. Šarlotė Brontė (Charlotte Bronte) nuolatos atsitraukdavo nuo rašomo romano ir eidavo skusti bulvių.

24. Prancūzų pasakėtininkas Žanas de Lafontenas (Jean de La Fontaine) užėjus įkvėpimui ilgai blaškydavosi po gatves, nepastebėdamas praeivių, su nuostaba žiūrinčių, kaip jis gestikuliuoja, trypia kojomis, garsiai šūkaudamas gimstančias eilutes.

25. A.Diuma tėvas rašydavo tik ant ypatingų kvadratinių lapų. Jei tokio popieriaus neturėdavo arba jis baigdavosi, jis darbą nutraukdavo.

26. Andrė Amperas (Andre Ampere) buvo toks jautrus gamtos grožiui, kad vos nenumirė iš laimės, kartą atsidūręs ant Ženevos ežero kranto.

27. Fransua Šatobrianas (Francois Chateaubriand) negalėdavo ramiai klausytis kam nors kitam, net savo batsiuviui skirtų pagyrų.

28. Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer) įniršdavo ir atsisakydavo apmokėti viešbučio sąskaitą, jei jo pavardė būdavo parašyta su dviem „p“.

29. Francas Šubertas (Franz Schubert) savo mėgstamus kūrinius pirmiausia būtinai sugrodavo šukomis, o tik paskui juos publikuodavo.

30. Garsų režisierių Alfredą Hičkoką (Alfred Hitchcock) kamavo ovofobija - jis siaubingai bijojo bet kokių ovalo formos daiktų. Ši baimė buvo tokia stipri, kad kiaušinius jis galėdavo valgyti tik keptus, nes natūralūs jie yra ovalūs, o ir trynys yra ovalus.

31. Heinrichas Heinė apie save rašė: „Mano proto jaudinimas yra greičiau ligos, o ne genialumo rezultatas. Norėdamas nors kiek sumažinti kančias, aš kurdavau eilėraščius“. O savo samprotavimus apie genialumą ir beprotybę jis baigdavo taip: „Kūryba - tai dvasios liga, panašiai kaip perlas yra moliusko liga“.

Dauguma tyrinėtojų mano, kad genialumas arba bent jau mąstymo originalumas, būdingas beveik visiems sėkmės lydimiems žmonėms, yra greičiau anomalija, o ne norma. Iš esmės visiškai normalių žmonių nebūna, kiekvienas turi savo keistenybių. Kai kažkas garsaus vokiečių psichiatro Ernsto Krečmero paklausė: „Kas, anot jūsų, yra normalus žmogus?“, šis parodė į kabineto kampe stovinčią spintą. Tiesiog „vidutiniokų“ keistenybės nėra tokios pastebimos, be to, jie nėra taip matomi kaip genijai ir įžymybės. Todėl keistenybės ir fobijos - išskirtinių gabumų „šalutinis efektas“.

Komentarai (2)