Mokslininkai įvardijo, kokių vandens telkinių žuvies verčiau atsisakyti (2)
Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRV) 2012–2014 m. atliko tyrimą, kurio metu nustatė teršalų kiekius, esančius jūrinėse bei upių ir ežerų žuvyse. Tyrimo išvadose konstatuojama, kokie teršalai žuvyse gali kauptis, kokie jų kiekiai leistini ir nekelia sveikatai rimto pavojaus bei kokių rūšių žuvys jautriausios teršalams, t. y. daugiausiai sukaupia įvairių cheminių medžiagų. Tad kokių taisyklių reikėtų paisyti žuvies mėgėjams?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Teršalai žuvyse tampa norma
Reikia pastebėti, kad dar 2006 metais Europos Komisija paskelbė reglamentą, kuris numatė didžiausias leistinas teršalų normas žuvininkystės produktuose. Nustatyta, kokie švino, kadmio, gyvsidabrio kiekiai leistini žuvyje. Atsižvelgiant į žuvų rūšis, didžiausia leistina švino koncentracija yra 0,30 mg/kg drėgno produkto svorio, kadmio - 0,10-0,25 mg/kg drėgno produkto svorio, gyvsidabrio - 0,50-1 mg/kg drėgno produkto svorio.
Nustatyta, kad daugiausiai sunkiuosius metalus kaupia prie dugno gyvenančios (giliavandenės) bei riebiosios jūrinės žuvys: kardžuvės, rykliai, tunai (šiose žuvyse dažniausiai aptinkama gyvsidabrio), moliuskuose (sepijose, kalmaruose) randama kadmio. Buriažuvės, ešeržuvės, Europinės lydekos, ežerų upėtakiai kaupia didesnius gyvsidabrio kiekius nei kitos žuvys.
Daugiausiai teršalų kaupiasi menkių kepenyse ir senesnėse, didesnėse žuvyse, todėl rekomenduojama tokių žuvų nevalgyti nėščioms moterims, vaikams, senyvo amžiaus žmonėms, ligoniams.
Užterščiausia žuvis – iš Baltijos jūros
Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Ekologinės fiziologijos ir toksikologijos sektoriaus darbuotojas, dr. Gintaras Svecevičius pabrėžia, kad labai svarbu, kur žuvis gyvena, nes žuvis yra gyvūnas, kaupiantis daugiausia sunkiųjų metalų. O šiuo metu jau sukaupta pakankamai duomenų, įrodančių sunkiųjų metalų pertekliaus neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui.
„Baltijos jūra yra uždara jūra. Į ją viskas suteka ir niekas neišteka. Aplink ją įsikūrę išsivysčiusios šalys, kurios dabar bando susitarti, kaip kiekviena gali mažinti taršą“, - sako dr. G. Svecevičius, primindamas, kad ši jūra laikoma viena užterščiausių pasaulyje, o teršalų gausą daugiausia lėmė karo metais palaidotos atliekos, turėjusios toksinų. Tokios atliekos veikia jūros florą ir fauną, o per mitybos grandinę patenka ir į žmogaus organizmą.
„Paprastai žuvyse kaupiasi tiek organinės, tiek neorganinės kilmės teršalai. Neorganinės kilmės - sunkieji metalai, organinės kilmės junginiai - chloro organiniai junginiai, polichlorinti bifenilai, dioksinai ir persistentiniai pesticidai. Organinių teršalų vandenyje būna mažai, reikia labai galingos aparatūros, kad juos aptiktume, bet, mūsų nelaimei, jie sėkmingai kaupiasi organizmuose - žuvyse, ypač Baltijos jūros žuvyse. Vidaus vandenyse mes tokios problemos neturime, o Baltijos jūroje ši problema egzistuoja ir yra labai opi. Toksinės medžiagos keliauja mitybos grandinėmis. Kaip manote, iš kur atsirado ruonių nevaisingumas?
Švedai žuvies nerekomenduoja vaikams iki 14 metų
Ruonis minta žuvimi, jis yra aukštesnėje mitybinės grandies pakopoje ir kaupia dioksinus bei minėtus bifenilus, persistentinius pesticidus. Jie tirpsta riebaluose, todėl žuvies riebaliniame sluoksnyje jų daugiausia ir susikaupia. Be to, tai yra kancerogenai ir mutagenai. Todėl ir Baltijos jūroje pagautos žuvies taukai gali padaryti daugiau žalos, nei bus naudingi“, - aiškina mokslininkas.
Anot jo, švedai siūlo Baltijos jūros žuvų nevalgyti vaikams iki 14 metų, maitinančioms mamoms ir nėščioms moterims. O darbingo amžiaus suaugusiems žmonėms rekomenduoja Baltijos jūroje pagautą žuvį valgyti ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę.
O ar yra žuvų, kurias vis tik būtų saugu valgyti? G. Svencevičiaus manymu, saugiausia žuvis yra ta, kuri gyvena vandenynuose, švariuose ežeruose ar upėse. Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną detalę – Gamtos tyrimų centro mokslininkas sako, kad daugiausia kenksmingų junginių lieka žuvies kauluose, žiaunose, pelekuose ir kepenyse, tai yra tose dalyse, kurių mes nevalgome. Vis dėlto, vandens telkiniuose, kurie yra labai stipriai užteršti, būtų naivu tikėti, kad žuvies raumenyse leistina sunkiųjų metalų koncentracija neviršys normos.
Kai kurių ežerų žuvis – taip pat vengtina
Mokslininkai teigia, kad derėtų vengti valgyti žuvį, sugautą vietovėse, esančiose arti pramonės objektų – gamyklų, katilinių, taip pat ten, kur išeina nuotekų vamzdžiai, buitinės ir lietaus kanalizacijos.
„Normas viršijančio nikelio aptinkama Elektrėnų mariose ir kituose vandens telkiniuose bei upėse nuo Elektrėnų Kauno link. Pro Elektrėnų elektrinės kaminus nikelis iškeliauja ir priklausomai nuo oro sąlygų išplinta aplinkoje. Nikelio yra kai kuriose Nemuno vietose, Dysnos poslėnyje, Šventojoje. Masčio ežere, šalia Telšių, sunkiųjų metalų koncentracija dėl plėtojamos odos perdirbimo pramonės taip pat gerokai per didelė. Cinko randama tuose telkiniuose ir upėse, kur buvo įsikūrusios galvaninių elementų gamyklos“, - vardija Gamtos tyrimų centro Ekologinės fiziologijos ir toksikologijos sektoriaus vedėja, mokslininkė dr. Nijolė Kazlauskienė.
Anot jos, žuvies gaudyti nepatariama netoli Klaipėdos uosto, Nevėžio upėje šalia Panevėžio, taip pat Švedės tvenkinyje šalia Šiaulių.
„Šiame tvenkinyje kai kurių sunkiųjų metalų koncentracija normas viršija nuo kelių iki keliasdešimt kartų. Šalia tvenkinio yra Kairių sąvartynas, kuriame palaidota įvairių cheminių medžiagų. Jų su krituliais patenka į šalia esantį tvenkinį ir neišvengiamai - į gruntinius vandenis. Paėmus bandinius paaiškėjo, kad sąvartyno filtrate yra visa Mendelejevo cheminių elementų lentelė. Kilometro spinduliu aplink sąvartyną neteko matyti nei vieno paukščio. Šiame tvenkinyje pagautos žuvies nerekomenduoja valgyti“, - aiškina N. Kazlauskienė.
Na ir dar viena „tiksinčia bomba“ yra įvardijamas Drūkščių ežeras. Šiame vandens telkinyje buvo aušinami du Ignalinos atominės elektrinės reaktoriai, taigi sunkiųjų metalų prikaupta su kaupu. Vis dėlto, mokslininkai ramina, kad minėtame ežere žuvies nėra daug, taigi ir pavojus įsigyti gėrybę iš tokio telkinio minimalus.
Žuvies valgytojui - gidas
Lietuvos gamtos fondas, bendradarbiaudamas su Žuvininkystės tarnyba ir Gamtos tyrimų centro mokslininkais, parengė žuvies ir jūros produktų vartotojo vadovą, skirtą supažindinti pirkėjus su žuvimis, dažniausiai pasitaikančiomis parduotuvėse ir kitose prekyvietėse. Taigi tiems, kam žuvies atsisakymas atrodo misija neįmanoma, pravartu susipažinti su specialistų pateikta informacija apie šių žuvų išteklių būkle bei rekomendacijomis, kaip atsakingai pasirinkti žuvį kasdieniam vartojimui.
Šio vadovo elektroninę versiją galite parsisiųsti čia.
