Iš pirmo žvilgsnio kutenimas atrodo įprastas mūsų socialinio gyvenimo reiškinys: tėvai vaikus kutena norėdami juos pralinksminti, o porų santykiuose jis yra dažnas tarpusavio ryšio stiprinimo žaidimas. Vis dėl to, jis nėra gerai ištyrinėtas: nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip fizinis prisilietimas sukelia vienodą emocinę išraišką (šypseną arba juoką), kuri nebūtinai sutampa su psichologine kutenamojo savijauta t.y. gali sukelti baimę, paniką ir priminti net kankinimą. Tuo tarpu šypsena ir juokas natūraliai yra tiesiogiai siejami su gera nuotaika. Tai vadinama kutenimo fenomenu. Kaip reziumuoja (Harris, 2012), šypsena kutenimo metu tiek pat gali būti susijusi su gera nuotaika, kiek ašarojimas pjaustant svogūnus yra susijęs su liūdesiu ar skausmu.

Kurį laiką manyta, kad kutenimas yra dar vaikystėje susiejamas su šypsena ir juoku, kuomet tėvai masažuodami pakutena savo naujagimius ir tuo metu šypsosi. 1940 metais Clarence Leuba, eksperimentavo su savo naujagimiais: vaikus jis kuteno savo veidą pridengęs neutralia kauke, todėl jie negalėjo veido išraiškos susieti su sukeliamu jutimu. Visgi, sulaukę 6-7 mėn. amžiaus kūdikiai į kutenimą reagavo juoku. Taigi panašu, kad reakcija į kutenimą nėra suformuojama vaikystėje, (Harris, 2012).

Kitas natūraliai kylantis teiginys apie kutenimą yra tai, kad jo sukeliamam poveikiui arba emociniam modalumui turi įtakos ryšys su kutenančiu asmeniu. Autorė (Harris, 2012) su kolegomis sukonstravo fiktyvią kutenimo mašiną šiam teiginiui patikrinti. Eksperimento metu tiriamieji buvo informuoti, kad jiems su užrištomis akimis bus atlikti kutenimo seansai ir bus paprašyta užpildyti standartizuotas savijautos anketas. Vienu atveju kutenimą sukels eksperimentatorius, o kitu atveju jiems pademonstruotoji „Kutenimo mašina“. Iš tiesų kutenimas abiem atvejais buvo atliekamas pasislėpusio antrojo eksperimentatoriaus. Įdomu tai, kad abiejų seansų kutenimo vertinimo rezultatai sutapo t.y. tiriamieji jautė vienodą kutenimą nors vienu iš kutentoju laikė mašiną. Taip pat įdomu, kad netgi pirmajam eksperimentatoriui pasišalinus „ mašininio“ seanso metu, tiriamųjų elgesys nesikeitė t.y. jie juokėsi ir visiškai niekieno nestebimi, bent kaip jie manė.

Dažnas klausimas kalbant apie kutenimą yra tai, kodėl negalima pakutenti savęs paties? Šiuo klausimu taip pat tik ne per seniausiai atlikti keli įdomūs neurobiologiniai eksperimentai. Vieno fMRI metodu atlikto tyrimo metu, kutenimui jautriems tiriamiesiems buvo pagrąsinta juos pakutenti, o vėliau ir sukeltas kutenimas. Rezultatai parodė, jog abiem atvejais aktyvumas vienodai išaugo daugiausiai šiose zonose: antrinėje somatosensorinėje, priekinėje juostinėje žievėse ir smegenėlėse (Carlsson, Petrovic, & Skare, 2000). Tai rodo, kad mintinis šio įvykio įsivaizdavimas arba suvokimas yra natūraliai yra labai svarbus. Kitaip tariant, kutenimas be socialinio vaidmens pagrindžia ir apsauginę savo funkciją- neleisti užpuolikui galimai pažeisti jautrių kūno zonų grumtynių metu. Tokia prielaida buvo iškelta atliekant beždžionių stebėjimus, (Harris, 2012). Kitu eksperimentu tyrėjai teigia, kad smegenys nuspėja motorinių judesių sukeliamus sensorinius signalus, todėl savęs kutenimo suvokimas yra blokuojamas (Blakemore, Wolpert, & Frith, 2000). Šio tyrimo metu buvo lygintas smegenų aktyvumas savo paties ir kito žmogaus sukelto kutenimo metu. Kad savęs negalima pakutenti patvirtina ir naujesnio tyrimo rezultatai, kur remiantis klasikine guminės rankos iliuzija tikrintas gebėjimas pakutenti save sukuriant iliuzija, kad tai daro kitas žmogus (Van Doorn, Hohwy, & Symmons, 2014). Kūno perkėlimo iliuzija (angl. body transfer illusion) pati savaime yra tyrimo objektas siejamas su virtualia tikrove, tačiau panašu, kad pastarojo eksperimento autoriams nepavyko žmogaus smegenų pergudrauti dukart.

Kutenimas kaip toks, receptoriniu pagrindu t.y. kas odoje leidžia smegenims suprati, jog esame kutenami, nėra gerai ištyrinėtas. Tyrimai atliekami daugiausiai knismezijos atveju. Visgi žinoma, kad kutenimas dalinai yra susijęs su skausmo ir prisilietimo jutimu. Elektrinių signalų tyrimai su katėmis parodė, kad nors iš dalies šis jutimas susijęs su skausmo receptoriais. O daliai skausmo jutimą praradusių pacientų vis tiek buvo galima kutenimu sukelti nevalingą juoką (Harris, 2012). Knismezijos tipo kutenimas labiau siejamas su prisilietimu, kadangi užspaudus galūnes sumažėja jų odos jautrumas prisilietimui ir kutenimas kaip toks jau nėra suvokiamas, nors skausmo jutimo sistema ir veikia. Deja, lietimo receptorių tankio negalima tiesiogiai sieti su jautrumu kutenimui, kadangi pvz. delnas yra labiau jautrus lietimui nei padas, tačiau pastarasis yra jautresnis kutuliui (Harris, 2012). Galima teigti, kad informaciniai keliai į smegenis knismezijos ir gargalezijos atvejais yra panašūs, bet yra ir saviti.

Trumpai tariant, kurdami vis išmanesnes technologijas ir žavėdamiesi mūsų proto galia, mes vis dar nežinome, kodėl pakutenti mes juokiamės. Tuo pačiu, žmogus su įvairių rūšių gyvūnais turi daugiau bendro, negu kartais pats numano.

Vilniaus universitetas
Gamtos mokslų fakultetas
Neurobiologijos magistro studijų II kurso studentė
Sigita Činčiūtė

Komentarai (1)