Nesusipainiokite, čia ne kriminalų rubrikos straipsnis, kur rašoma apie teismo procesą ir tėvystės fakto nustatymą. Čia tema apie gyvūnijos pasaulį ir jame slypinčius stulbinamus mokslo atradimus.

Pitono patelė Thelma iš pradžių nustebino, o vėliau pribloškė savo šeimininkus Luisivilio (JAV) zoologijos sode. Ši šešių metrų patelė ketverius metus viena gyveno terariume ir visą tą laiką nebuvo net sutikusi jokio savo rūšies patino, tačiau kažkokiu mistiniu būdu padėjo 61 kiaušinį, iš kurių išsirito 6 sveiki pitoniukai.

Galbūt ji sugebėjo slapta susiporuoti su patinu ir visus šiuos metus išlaikyti jo sėklą? Į šį klausimą netrukus buvo atsakyta atlikus genetinius testus.

Thelma tapo pirmąja tinkline pitone pasaulyje, kuri susilaukė palikuonių be sueities. Ji padėjo kiaušinius, kuriuose buvo visa reikiama genetinė informacija, kad išsiristų pitono patelė. Tam neprireikė vyriškos lyties pitono, jo sėklos ar DNR. Ji tam tikra prasme save klonavo.

Nors tai skamba neįtikėtinai, gyvūnijos pasaulyje šis reiškinys nėra itin retas. Mokslininkai pastebi, kad tokiu būdu palikuonių gali susilaukti įvairios gyvūnų rūšys: amfibijos, ropliai, kremzlinės ir kaulinės žuvys bei paukščiai. Vis dėlto kodėl taip nutinka, nėra iki galo aišku.

Partenogenezė – viena iš nelytinio dauginimosi formų, kai organizmas išsivysto iš neapvaisintų kiaušialąsčių. Žodis „partenogenezė“ kildinamas iš dviejų graikų kalbos žodžių: parthenos (παρθενος) – nekaltas ir genos (γενεσις) – gimimas.

Manyta, kad šį reiškinį sukelia ekstremalios sąlygos, tai pasireiškia tik tarp nelaisvėje laikomų gyvūnų. Spėta, kad ją gali lemti stresas ir izoliacija. Tai tarsi būdas pratęsti giminę, kai nėra jokio kito pasirinkimo. Tačiau pasitaiko atvejų, kai šis reiškinys užfiksuojamas natūraliai gamtoje ir kai šalia yra vyriškos lyties atstovas.

Mokslininkams kilo klausimas, jei tai gali daryti vienos gyvūnų rūšys, ar įmanoma taip pat – be sekso – daugintis ir žinduoliams, įskaitant ir žmones.

Pasaulyje užfiksuota įvairių atvejų, kai palikuonių be sueities susilaukė skirtingi gyvūnai. Dokumentuoti faktai rodo, kad tokiu būdu palikuonių yra susilaukusios vištos, kalakutai, rykliai, Komodo drakonai. Pagrindinis klausimas – kodėl tai vyksta?

Vienas galimas atsakymas gali slypėti tejidų šeimoje. Yra galybė šios šeimos driežų rūšių, kurios atsirado skirtingoms rūšims susilaukus palikuonių. Visi jie buvo moteriškos giminės, o patinai buvo tiesiog eliminuoti iš reprodukcinės grandinės. Tai turi nemažai privalumų, nes, pavyzdžiui, net likusi viena šios rūšies atstovė gali susilaukti palikuonių. Manoma, kad būtent taip pasielgė ir pitonė Thelma, kuri gerai maitinama ir turėdama optimalias sąlygas pati pasirinko susilaukti palikuonių.

Deja, toks dauginimosi būdas turi ir trūkumų. Kadangi palikuonys iš esmės yra klonuojami ir nėra sukuriama genetinė įvairovė, tokie gyvūnai tampa pažeidžiami.

O kaip dėl žinduolių?

Pasaulyje nėra žinomų atvejų, kai žinduoliai susilauktų palikuonių be sueities. Tačiau šis klausimas JAV pradėtas tyrinėti dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Harvardo universitete, kur mokslininkas Gregory Pincus tyrė žinduolių reprodukcinę sistemą. Jo atradimai vėliau padėjo sukurti kontraceptinę tabletę.

Tuo metu jis paskelbė prieštaringai vertinamą atradimą, kad jam pavyko atkartoti partenogenezės atvejį atliekant eksperimentus su triušiais. Deja, niekam kitam jo eksperimento pakartoti nepavyko.

Prabėgus keliems dešimtmečiams, mokslininkams vis dėlto pavyko pasiekti tą patį rezultatą atliekant eksperimentus su pelėmis. Taip gimusi pelė ne tik išgyveno, tačiau susilaukė ir savo palikuonių.

Šiandien mokslininkai teigia, kad yra sunkiai tikėtina, galbūt net neįmanoma, jog toks atvejis tarp žinduolių įvyktų natūraliai gamtoje. Tačiau negalime būti tikri, kad vieną dieną, kažkur ir kažkaip vienas iš gyvūnų pasaulio atstovų jų visų nenustebins.

Komentarai (3)