Studentė iš Australijos įrodė, kad Žemę supa milžiniški plazmos vamzdžiai (1)
Studentė iš Australijos atrado milžiniškus plazmos vamzdžius, kurie nuo mūsų planetos nutolę maždaug 600 kilometrų. Tai buvo atradimas, į kurį astrofizikai žiūrėjo skeptiškai, tačiau 23 m. Sidnėjaus universiteto studentė Cleo Loi įrodė, kad šis fenomenas egzistuoja, rašo News.com.au.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naudodami radijo bangų teleskopą retai apgyvendintoje Vakarų Australijos vietovėje, kad galėtų kosmosą matyti 3D būdu, studentė įrodė, kad Žemės atmosfera yra padengta šiomis keistos formos plazmos struktūromis. Sudėtingi daugiasluoksniai vamzdžiai atsiranda tuomet, kai atmosferą jonizuoja – elektriškai įkrauna – Saulės šviesa.
Pasak C.Loi, judantys plazmos vamzdžiai, kurių plotis siekia nuo 10 iki 50 km, o ilgis – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų, galėtų iškraipyti astronominius duomenis, pavyzdžiui, sutrikdyti palydovais pagrįstas navigacijos sistemas.
„Šešiasdešimt metų mokslininkai tikėjo, kad šios struktūros egzistuoja, tačiau užfiksavus jų vaizdą pirmą kartą buvo įrodyta, jog jos iš tiesų yra“, – sakė C. Loi iš Australijos tyrimų tarybos centro (CAASTRO).
„Mes nustatėme, kad plazmos vamzdžiai yra maždaug 600 km virš Žemės, aukštutinėje jonosferoje, ir jie tęsėsi aukščiau į plazmos sferą. Šioje vietoje neutrali atmosfera baigiasi ir įeinama į kosminę plazmos erdvę, – pasakojo C. Loi. – Mes pamatėme stulbinantį šabloną danguje, kur tankios plazmos juostos tvarkingai kaitaliojosi su mažo tankio plazmos juostelėmis. Tuomet supratome, kad galbūt atradome kažką svarbaus.“
Proveržis įvyko tada, kai studentė panaudojo nuotolinį teleskopą - Murchison Widefield Array (MWA), kad sudarytų naujovišką dangaus žemėlapį. Atskyrus signalus iš vamzdžių Rytuose nuo esančių Vakaruose, astronomai MWA teleskopu galėjo vaizdą matyti 3D būdu.
„Mes galėjome ištirti šių struktūrų prigimtį ir stebėti, kaip jos juda, – kalbėjo C. Loi. – Galėjome išmatuoti tarp jų esančius tarpus, aukštį ir nuolydį. Iki šiol tai nebuvo įmanoma.“
Iš pradžių studentės tyrimai buvo atmesti dėl galimų teleskopo netikslumų, tačiau vėliau nuodugni jo ataskaita buvo išspausdinta žurnele „Geophysical Research Letters“.