Anot G. Ulevičiaus Pietų Afrikoje gyvena ir labai daug litvakų, kurių indėlis į šios šalies gyvenimą tikrai nemenkas. Pavyzdžiui, litvakai ten pradėjo deimantų verslą. „Kaip tik viena mano turistė grįžo iš Pietų Afrikos ir „Facebooke“ įdėjo nuotrauką su užrašu, kad Lietuvą rado ir Pietų Afrikoje, – pasakoja pašnekovas. – Litvakų ten tikrai labai daug ir jie domisi Lietuva, nori susirasti savo šaknis Lietuvoje.“

– Jau daugiau nei 10 metų gyvenate Pietų Afrikoje, Keiptaune. Kas Jus ten atvedė?

– Pietų Afrikoje gyvenu jau 12 metų. Ten labai geras oras, geras klimatas, patinka žmonės.  Anglijoje gyvenau 8 metus, bet ten man nelabai patiko. Nuvažiavau į Pietų Afriką atostogauti ir ta šalis labai patiko, nors važiuodamas apie Pietų Afriką girdėjau labai blogų atsiliepimų.

– Ką girdėjote?

– Žmonės sakė, kad su savimi reikia šautuvą vežtis, ten negalima gatvėse vaikščioti. Galvojau – vieną kartą nuvažiuosiu, antrą kartą tikrai ne. O atvažiavęs pamačiau, kad tikrai to nėra. Paskui per atostogas nuvažiavau antrą, trečią kartą ir pamačiau, kad ta šalis palanki verslui, todėl iš karto iš Anglijos išvažiavau į Pietų Afriką.

– Mes irgi girdime apie nusikalstamumą, apie tai, kad ten nesaugu. O kaip yra iš tikrųjų?

– Taip, yra nesaugumo, bet Pietų Afrikoje gyvena 48 mln. žmonių, o Lietuvoje – tik 3 mln., o tokie dalykai vyksta. Manau, kad Lietuvoje, palyginti su Pietų Afrika, nusikaltimų daug daugiau. Be to, žmonės Pietų Afriką painioja su visa Afrika, ypač su Kongu, Zimbabve, galvoja apie „Boko Haram“. Bet Pietų Afrikoje tikrai to nėra, nes ji nuošalesnė.

– Visai neseniai skaičiau straipsnį apie lietuvių porą, kuri atsikėlė gyventi į Pietų Afrikos Respubliką, bet jiems teko iš ten nešdintis dėl didelio nusikalstamumo. Gal tai priklauso ir nuo miesto?

– Aš irgi skaičiau tą straipsnį ir tuos žmones pažinojau. Man labai keista, kad jie tą straipsnį parašė. Dabar jie išsikėlė gyventi į Angliją. Aš ten gyvenau ir buvau užpultas tris kartus, o Pietų Afrikoje – nė karto. [...]  Žinoma, gal jiems Anglijoje palankesnės sąlygos dėl vaiko. O gal kažkas įvyko, gal juos apvogė. Bet vakar pasiklausiau, kas vyksta Lietuvoje, kiek yra vagysčių... Pietų Afrikoje tikrai to nėra.

– Pietų Afrikoje turite verslą. Ar paprasta tai daryti?

– Šiuo metu nėra labai paprasta. Anksčiau verslu užsiimti buvo paprasta, nes buvo labai lengva gauti dokumentus. Dabar juos gauti labai sunku. Nors Pietų Afrikoje yra ir 11 kalbų, bet pagrindinė – anglų, tad papročiai, sakyčiau, panašūs į Anglijos papročius. Lietuviai, kurie savo verslą pradėjo anksčiau, plėtoja jį iki šiol.  Bet dabar atvažiuojantiems įvedė labai griežtas vizas, ir daug lietuvių, kurie netgi susituokę su pietų afrikiečiais, negali gauti dokumentų, kad pasiliktų.

– Pakalbėkime apie lietuvius, gyvenančius Pietų Afrikoje. Jūs tuos lietuvius ten vienijate, nes esate Lietuvių bendruomenės pirmininkas. Ten gyvena apie 100 lietuvių. Kuo jie užsiima?

– Taip, bandome vienyti lietuvius, susirenkame per šventes, susibėgame kieno nors namuose. Vaikus bandome mokyti tradicijų. Lietuvių yra apie 100, gal jų dabar ir daugėja. Labai daug jų buvo užsislėpusių, nes niekas nežinojo, kad yra kažkokia lietuvių bendruomenė. Vieni užsiima nekilnojamuoju turtu, kiti, pavyzdžiui, iš Lietuvos į Pietų Afriką eksportuoja šarvines duris. Treti ūkininkauja.

– Ar taip toli vežti šarvines duris yra pelninga?

– Turbūt pelninga. Labai nesidomėjau, bet tam jaunam vaikinui sekasi neblogai. Jis savo verslą bando plėtoti, nes Pietų Afrikoje tos durys yra nauja, todėl susidomėjusių žmonių yra daug.

– Ar lietuviai aktyviai prisijungia prie Pietų Afrikos gyvenimo, ar įsijungia į politinį, visuomeninį gyvenimą?

– Prie politikos mes nelabai jungiamės, tik tarpusavyje pašnekame. O prie jų papročių taikomės.

– Šioje šalyje yra ir didelė litvakų bendruomenė.

– Taip, labai didelė. Žydų muziejuje kabo Lietuvos žemėlapis, ten yra tokių pačių namelių, kaip ir Lietuvoje. Kaip tik viena mano turistė grįžo iš Pietų Afrikos ir „Facebooke“ įdėjo nuotrauką su užrašu, kad Lietuvą rado ir Pietų Afrikoje. Pietų Afrikoje litvakai tikrai labai daug padarė, pavyzdžiui, pradėjo deimantų verslą. Litvakų ten tikrai labai daug ir jie domisi Lietuva, nori susirasti savo šaknis Lietuvoje. Sakyčiau apie 70 proc. žydų yra litvakai, likę 30 proc. – iš Lenkijos, Ukrainos.

– Kiek ilgiausiai lietuviai gyvena Pietų Afrikoje?

– Ilgiausiai gyvena apie 25 metus. Yra atvykusių prieš porą metų. Yra ir norinčių atvykti, bet dabar jiems tikrai nėra lengva susitvarkyti dokumentus.

– Šį pavasarį žiniasklaidoje buvo rašoma apie paaštrėjusią įtampą tarp užsieniečių ir vietinių. Ar jums teko  ką nors apie tai girdėti ir kokia dabar situacija?

– Taip, yra įtampos. Buvo sukilimas, kai neišsilavinę žmonės sukilo prieš juodaodžius iš kitų šalių – Zimbabvės, Zambijos. Bet baltųjų niekas tikrai nepuola. Čia jau ne pirmas toks sukilimas, jis buvo gal prieš 3–4 metus. Nesutarimai vyksta tarpusavyje: vietiniai gyventojai mano, kad atvykėliai atima darbus, nes iš Zimbabvės pas mus gyvena gal 3–4 mln. žmonių.

– Turbūt pats garsiausias Pietų Afrikos Respublikos žmogus yra ilgametis kovotojas su apartheidu Nelsonas Mandela. Apartheidas – baltųjų vykdyta rasinės segregacijos politika. Nors N. Mandela mirė  beveik prieš dvejus metus, iki šiol kalbama apie milžinišką jo indėlį naikinant rasinę nelygybę. Kiek tos nelygybės yra dabar? Kiek N. Mandela prisimenamas šioje šalyje?

– Taip, N. Mandela tikrai labai daug padarė. Norėčiau paminėti vieną įdomų dalyką apie N. Mandelą – jis gyveno su litvakais ir buvo jų mokomas. Taigi N. Mandela truputėlį susijęs ir su Lietuva. Nelygybės yra ir dabar, bet jos vis mažiau. Juodaodžiai turi galimybių mokytis, yra remiami, o apartheido metu jie negalėjo net į miestą eiti. Dalis juodaodžių dabar gyvena geriausiuose namuose, kai kurie gyvena net geriau negu baltaodžiai, važinėja geriausiomis mašinomis, dirba geriausius darbus. [...]

– Tačiau teko skaityti, kad apie 90 proc. visų mokesčių sumoka būtent baltaodžiai.

– Taip, čia tiesa. Nes baltaodžiai savo verslus sukūrė anksčiau – juodaodžiai tik pradeda tai daryti. Pietų Afrikoje skurdas labai didelis. Kai kuriuose miesteliuose žmonės neturi vandens, tualetai yra kilnojamieji. Bet taip gyvena bemoksliai ir mokytis nenorintys žmonės (mentalitetas gal kitoks).  Baltaodžiai jiems padeda labdara, bando statyti jiems namus.

– Kalbant apie Pietų Afrikos Respubliką, žmonės pagalvoja apie N. Mandelą, apartheidą,  deimantus, gražią gamtą. Ar turėtumėte ką nors pridurti?

– Taip, čia labai daug deimantų, daugiau nei 600 vynuogynų. Susilieja Indijos ir Atlanto vandenynai. Pietų Afrikoje esantis Gerosios Vilties kyšulys – tarsi pasaulio pabaiga, nes ten baigiasi Afrikos žemynas, o už 6 tūkst. kilometrų – Antarktida. Be abejo, reikia paminėti safarį. Keiptaune yra 1085 m aukščio Stalo kalnas, iš apačios matomas be viršūnės. Kai jį dengia debesys, vietiniai sako, kad Stalo kalnas užtiestas staltiese.

– Kokie planai yra susiję su šia šalimi?

– Šalis auga ir yra turtingiausia tarp kitų šalių. Pavyzdžiui, Kitos Afrikos šalys (pavyzdžiui, Zimbabvė, Kongas).

– O krizės, kurios yra Europoje, jūsų neliečia?

– Gal truputėlį dabar palietė pradėjo, nes nukrito rendo vertė. Bet to labai nesijaučia, kaip Europoje.

Ramūnas Grumbinas, Vita Ličytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“