Umojos kaime gyventi leidžiama tik moterims. Iš pradžių šis Kenijos kaimas buvo vieta, kurioje galėjo prisiglausti seksualinės prievartos aukos. Dabar ši vienos lyties bendruomenė tiesiog klesti, rašo „The Guardian“.

Jane pasakojo, jog ją išprievartavo trys vyrai, kurie dėvėjo gurkų uniformas. Moterį užpuolė, kai ši ganė savo vyro ožkas bei avis ir nešė malkas.

„Man buvo labai gėda, tad negalėjau apie tai kalbėti su niekuo kitu. Jie man darė baisius dalykus“, – su skausmu prisiminė Jane. Moteriai 38 metai, tačiau atrodo gerokai vyresnė. Ji parodė gilų randą ant kojos, kurį įrėžė akmenys, kai ją pargriovė ant žemės.

„Galiausiai uošvei pasakiau, kad sergu. Turėjau kažkaip paaiškinti sužeidimus ir mane užklupusią depresiją. Man liepė vartoti tradicinius vaistus, tačiau jie nepadėjo. Kai ji apie išprievartavimą pasakė mano vyrui, jis mane sumušė lazda. Todėl aš pabėgau ir su savo vaikais atvykau čia“, – nenoromis savo istoriją pasakojo moteris.

Dabar Jane yra Umojos gyventoja. Kaimas įsikūręs Samburu pievose Šiaurės Kenijoje. Kaimelį supa spygliuotoji tvora.

Prieglobstis aukoms

Umoja atrodo kaip įprastas Samburu kaimas: kaitinant vidurdienio saulei vaikai saldžiai miega, aplinkui klaidžioja ožkos ir vištos, moterys susėdusios šnekučiuojasi ir gamina suvenyrus turistams. Ant namelių, suręstų iš karvės išmatų, bambukų ir vytelių, džiūva drabužiai, o ramią tylą staiga nutraukia paukščio giesmė. Šis kaimelis nuo kitų skiriasi tik tuo, jog čia nėra vyrų.

Šio kaimo gyventojos vilki tradicinius Samburu apdarus. Tai spalvingi ir raštais išmarginti sijonai bei marškinėliai. Jų kaklus puošia iš įvairiaspalvių karoliukų linijų padaryti ratai. Tokie spalvingi apdarai atrodo lyg priešprieša sausam ir dulkėtam šios vietovės orui bei plieskiančiai saulei.

1990 metais šį kaimą įkūrė 15 moterų, kurios išgyveno vietinių britų kareivių prievartavimus. Dabar Umojos kaime gyvena jaunos mergaitės, kurios pabėgo, nes nenorėjo būti ištekintos ar apipjaustytos, bei smurto namuose ir išprievartavimų aukos. Samburu genčių kultūroje tai yra įprasti reiškiniai.

Umojos kaimo įkūrėja ir galva yra Rebecca Lolosoli. Po to, kai jai į galvą šovė mintis įkurti moterų bendruomenę, grupė vyrų ją taip sumušė, kad moteris pateko į ligoninę. Tai jai buvo pamoka už tai, kad išdrįso savo kaimelio moterims prabilti apie jų teises.

Samburu žmonės yra labai artimi masajų genčiai, kuri kalba panašia kalba. Patriarchalinis požiūris jų kultūroje yra labai giliai įsišaknijęs. Kaimo susitikimuose vyrai sėdi viduryje ir svarsto įvairias opias problemas. Tuo tarpu moterys sėdi už jų ir joms tik retkarčiais leidžiama išsižioti.

Pirmosios Umojos gyventojos atvyko iš uždarų Samburu kaimų, kurie yra išsimėtę Lūžių slėnyje. Nuo to laiko, moterys, kurias pasiekia žinia apie šį prieglobstį, atvyksta čia ir išmoksta prekiauti, auginti savo vaikus savarankiškai ir gyventi nebijodamos vyrų smurto bei diskriminacijos.

Šiuo metu Umojoje gyvena 47 moterys ir 200 vaikų. Gyventojai čia verčiasi labai kukliai, vis dėlto nuolatinių pajamų, kurias uždirba šios moterys ir mergaitės, pakanka, kad visos būtų pavalgiusios, apsirengusios ir turėtų stogą virš galvos.

Kaimo vadovės už maždaug kilometro nuo Umojos prie upės yra įkūrusios stovyklavietę safario turistams. Nemažai šių turistų ir aplinkinių gamtos rezervatų lankytojų užsuka ir į moterų kaimelį. Už įėjimą moterys renka kuklų mokestį ir tikisi, kad turistai nusipirks suvenyrų, kuriuos jos gamina savo rankdarbių dirbtuvėse.

Umojos gyventojos prasitarė, kad nuo tada, kai R.Lolosoli įkūrė kaimelį, ji sulaukia grasinimų ir išpuolių iš vietinių vyrų, tačiau moteris tvirta ir jų nebijo. Įkūrėja labai didžiuojasi tuo, ką per 25 metus pavyko nuveikti.

Vienas išskirtinių Umojos bendruomenės bruožų yra tas, kad labiau patyrusios gyventojos suteikia mergaitėms iš aplinkinių Samburu kaimų žinių apie ankstyvą santuoką ir lytinių organų apipjaustymą.

Įmantrūs karoliukų papuošalai yra labai svarbus Samburu kultūros aspektas. Pirmąjį savo vėrinį mergaitės gauna iš savo tėvo per išskirtinę „puošybos“ („beading“) ceremoniją. Tėvas išrenka vyresnį „karį“, su kuriuo mergaitė tuo metu bus laikoma laikinai susituokusia. Bet pastoti jai yra draudžiama, o jokių kontracepcijos priemonių nėra. Todėl jei mergaitė tampa nėščia, vietinės moterys jai atlieka abortą.

„Jei mergaitės anksti išteka, jos negali tinkamai atlikti motinos vaidmens. Gimdymas joms taip pat yra labai sudėtingas: mergaitės gauna trūkius ir smarkiai kraujuoja, nes yra per jaunos. Joms sunku net vykdyti įprastas jų prievoles ir namų ruošos darbus. Todėl jas nusiunčia rūpintis gyvūnais“, – aiškino Milka, kuri vadovauja specialiai mokyklai, pastatytai Umojos žemėse ir priimančiai vaikus iš aplinkinių kaimų.

Atidavė už karves

Kai reikia priimti įvairius sprendimus, moterys susirenka po „kalbos medžiu“. Čia kai kurios jų nusprendė papasakoti savo istorijas.

„Čia aš išmokau daryti tai, kas moterims įprastai draudžiama. Čia aš galiu pati užsidirbti pinigus. Tad kai koks nors turistas nusiperka mano karolius, labai savimi didžiuojuosi“, – sakė penkis vaikus turinti vidutinio amžiaus moteris Nagusi.

Kita moteris, Memusi, nuo savo vyro pabėgo 1998 metais, praėjus vos vienai santuokos dienai: „Kai man buvo 11 metų, tėvas iškeitė mane į karves. Mano vyrui buvo 57 metai“, – pasakojo ji.

Devyniolikmetė Judia iš namų pabėgo būdama 13 metų, nes bijojo, kad ją parduos santuokai: „Kiekvieną rytą, kai pabundu, aš nusišypsau, nes mane nuolat supa palaikymas ir pagalba“, – savo jausmas dalijosi ji.

„Moteris už šio kaimelio ribų valdo vyrai, dėl to jos negali pasikeisti. Umojos moterys turi laisvę“, – kalbėjo senyvo amžiaus moteris Seita Lengima.

Su vyrais – santykiauja

Vis dėlto susidomėjimą kelia faktas, kad kaime, kuriame gyvena tik moterys, – labai jau daug mažų vaikų: „Mums vis dar patinka vyrai. Jiems neleidžiama čia įkelti kojos, tačiau mes norime kūdikių, moterys turi susilaukti vaikų net ir be vedybų“, – aiškino viena gyventoja.

Lotukoi yra vienintelis vyras, kuris lankosi šiame kaime. Kiekvieną rytą prieš saulėtekį jis čia atvyksta ganyti gyvulių.

„Vaikai, malkos ir maisto ruoša yra moterų darbai, o vyrai prižiūri gyvulius. Juokinga, kad vyrų čia nematyti, tačiau apstu mažų vaikų. Tai reiškia, kad moterys susitinka su vyrais už kaimo ribų“, – mintimis dalijosi vyriškis. Įtarimai krinta ant greta esančio kaimo. Samuelis, to kaimo vadas, teigė, jog daugelis vyrų ten turi po tris ar keturias žmonas.

„Tai kaimas, kuriame moterys gyvena vienos ir yra netekėjusios. Kai kurios jų yra išprievartavimų aukos ar pabėgo iš ankstyvų santuokų. Jos mano, jog gyvena be vyrų. Bet tai tiesiog neįmanoma. Nemažai jų susilaukia vaikų. Taip nutinka todėl, kad jos sutinka vyrus kituose miestuose, ir šie jas suvilioja. Be to, vyrai ten nusėlina naktimis ir įsmunka į jų namelius. Daugiau niekas jų nemato“, – savo nuomonę rėžė Samuelis, o kaimo vyrai garsiai nusijuokė.

Viena Umojos gyventoja pasakojo, jog turi penkis vaikus ir visi jie nuo skirtingų tėvų: „Mūsų kultūroje netekėjusiai moteriai susilaukti vaikų yra blogai. Bet dar baisiau yra jų visai neturėti. Be vaikų mes esame niekas“, – sakė ji.

Augančioje Umojos bendruomenėje senos žaizdos vis dar opios. Moterys prisimena, kaip jas suteršė Nepalo ir britų kariai: „Islamo ir korano kultūrose, jei moteris yra išprievartaujama, ji laikoma nebešvaria. Tai visiškai nesąžininga, nes tokie dalykai nutinka atsitiktinai. Vyras galėtų savo žmoną ištirti nuo ŽIV, kad ji galėtų tęsti savo gyvenimą ir pasirūpinti vaikais“, – kalbėjo 33 metų Sammy Kania.

Prievartavo 30 metų

„Savo kaime išgirdau sklindančias paskalas apie moterų bendruomenę. Čia man davė ožką ir vandens. Pasijutau saugi, – pasakojo gyventoja vardu Seita, paklausta, kaip atvyko į Umoją. – Čia atvykau todėl, kad likau netekėjusi. Po to, ką man padarė britų kareiviai, aš niekada nebegalėjau ištekėti“, – pasakojo senyva moteris. Ji kasdien rūpinasi savo anūke.

Ntipaiyo kaime gyvena jau 15 metų. Ji čia atvyko dėl nesutarimų su savo vyru: „Britų kariai mane sugavo, kai rinkau malkas. Jie buvo trise ir parvertė mane ant žemės. Nuo tos dienos aš krūtinėje pajuntu skausmą vos prisimenu šį įvykį“, – skausmu dalijosi ji.

2003 metais grupelė Umojos gyventojų susitiko su įmonės „Leigh Day“ įgaliotiniais. Ši įmonė kas mėnesį atvykdavo gydyti vietos žmonių, kurie nukentėdavo nuo britų armijos paliktų bombų. Moterys jiems atskleidė, kad prievartavimai tęsėsi net 30 metų. Daugelis nukentėjusiųjų teigė, kad kareiviai jas užpuldavo grupėmis, kai moterys rinkdavo malkas ar nešdavo švarų vandenį.

„Leigh Day“ partneris Martinas Day buvo vienas tų teisininkų, į kuriuos kreipėsi moterys. Jis su savo komanda surinko gausybę originalių dokumentų – policijos ir medicininių pranešimų. Jie atrado, kad gimė daugybė maišyto kraujo vaikų, bet jokių pastebėjimų apie Samburu gyventojų ir baltaodžių santykius neaptikta.

M.Day pranešė apie šiuos atradimus karališkajai karo policijai. Bet, pasak teisininko, ši priėjo prie išvados, kad visi atvejai yra suklastoti, net ir tie, kurie atrodė labai akivaizdūs: „Jie netikrino maišytos rasės vaikų DNR, nes per 30 metų laikotarpį Kenijoje buvo nuo 65 iki 100 tūkst. britų kareivių“, – sakė vyras.

Kai karališkoji karo policija baigė šį tyrimą, M.Day pareikalavo grąžinti jam sukauptus dokumentus. Bet jam buvo pareikšta, kad visi popieriai dingo. Daugiau jie niekada nebeatsirado. Umojos gyventojos įsitikinusios, kad daugiau niekada nebegalėtų gyventi su vyrais, nes šie jas labai skaudžiai nuskriaudė.

34 metų Mary pasakojo, kad 16 metų ji už karvių bandą buvo parduota 80 metų vyrui. Moteris tvirtino niekada nenorėsianti palikti šios palaikančios moteriškos bendruomenės. Ji parodė saują pupelių, kurias gamins vakarienei.

„Mes neturime daug. Bet Umojos kaime aš turiu viską, ko man reikia“, – neabejodama pasakė Mary.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Eglė Tamošauskaitė

Komentarai (1)