Europoje klaidžiojantys vilkai nebebijo žmonių (2)
Briuselyje diskutuojama, ką daryti su į Europą plūstančiais vilkais. Pasak Lino Balčiausko, Gamtos tyrimų centro atstovo, šių jaunų urbanizuotame krašte migruojančių vilkų elgesys yra pakitęs – jie visiškai nebebijo žmonių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Vienas vilkas iš Vokietijos autostradomis, keliais atėjo iš Bremeno iki Danijos. Jis buvo fotografuojamas vaikų darželiuose“, – pasakoja L.Balčiauskas.
Gamtos tyrimų centro specialisto teigimu, Lietuvoje vilkų dabar yra dvigubai daugiau, nei buvo skaičiuojama žiemą.
Nors kovą paskelbtais duomenimis, Lietuvoje gyvena mažiausiai 292 vilkų, L. Balčiausko žiniomis, dabar jų turėtų būti apie 600 individų.
– Kai kuriose Europos Sąjungos (ES) valstybėse vilkų nebuvo kelis dešimtmečius, o kai kur ir dar ilgiau. Ar jie dabar sugrįžo?
– Taip, paskutinė tendencija, kuri stebima Europoje, – kad vilkų daugėja. Be to, jie plinta į tas šalis, kur buvo išnaikinti prieš šimtmečius, kai kur – šiek tiek anksčiau, kai kur – vėliau, bet šalių sąrašas yra vis didesnis.
– Radau statsitiką, bet nežinau, kiek ji tiksli. Rytų Vokietijoje skelbiama, kad pirmi vilkai pasirodė 2000-aisiais metais, po maždaug 100 metų pertraukos. 2005 m. buvo aptinkamos dvi vilkų grupės, o jau pernai tų vilkų grupių buvo 42. Ar tai yra tiksli statistika?
– Tokią statistiką Europos Parlamentui (EP) pateikė Vokietijos atstovas, tiksliau – Žemutinės Saksonijos medžiotojų asociacijos prezidentas. Reikia manyti, kad ji yra tiksli.
– Bet tai – milžiniški skaičiai.
– Populiacijos augimas Vokietijoje išties buvo toks stiprus – iki 30 proc. per metus. Tai yra sunkiai įsivaizduojama.
– Kodėl?
– Nauja rūšis ekosistemoje visuomet turi plėtros galimybes. Tiesa, ta plėtra negali būti neribota – kada nors ištekliai teritorijoje baigiasi. Tačiau iš pat pradžių vilkų skaičius gali gausėti eksponentiškai. Taip ir nutiko.
– Kodėl būtent dabar vilkai sugrįžo į Europą? Sugrįžo – turbūt taip reikėtų sakyti.
– Taip, galbūt – sugrįžo. Tik Europa nebūtinai jiems sako „labas“, nes ne visi jų laukė. Jie sugrįžo, nes iš kaimyninės Lenkijos atmigravo pirmieji vilkai, tos dvi šeimos įsisteigė ir plito – kaip kitaip. Vilkai pasiekė Daniją, kur jų labai seniai nebuvę. Danijoje yra 12 vilkų. Tai – nedaug, bet...
– O Danija ne per daug urbanizuota valstybė? Ar jie turi ten, kur gyventi?
– Matote, vilkai yra labai ekologiškai plastiška rūšis, jie gali gyventi gana sukultūrintame kraštovaizdyje. Jiems nebūtini dideli miškai. Tai – neteisingas požiūris. O kaip Amerika? Amerika atkūrė vilkų populiaciją. Pradėjo nuo Jeloustouno, o toliau aplinkinės teritorijos – irgi pakeistos žmogaus. Taigi jie prisitaiko.
– Kiek dabar gali būti vilkų Europoje?
– Apie 10 tūkst., neskaitant Rusijos.
– Pasaulyje, o ir pas mus, veikia „fotospąstai“. Žinau, kad Jūsų centras yra suorganizavęs vilkų „fotomedžioklę“, jei taip galima pasakyti.
– Taip, mes patys turime išdėstę 20 kamerų, o kiek jų turi medžiotojai, aš net nežinau, bet tikrai šimtus. Ir rezultatai rodo, kad vilkų Lietuvoje yra daug daugiau negu buvo suskaičiuota žiemą, darant apskaitą.
– Kiek?
– Apie Lietuvą nenorėčiau pasisakyti, nes ne iš visos Lietuvos gavome duomenis. Bet, pavyzdžiui, vien Šilalės rajone vilkų yra daugiau, nei buvo priskaičiuota dviejose apskrityse. […] Lietuvoje vilkų turėtų būti apie būti apie 600 individų.
– 600 individų? Kolegė sakė, kad Suomijoje priskaičiuoja apie 240.
– Taip, ir Suomijoje jie padaro apie 8 mln. eurų žalą.
– O pas mus tikrai gali būti 600 individų?
– Taip, vien jau Šilalės rajone jų yra ne mažiau 30. Tai yra gerai įrodyta.
– Bet kaip tada geriau susitarti, jei Aplinkos ministerija skelbia kur kas mažesnį skaičių?
– Taip buvo žiemą. Dabar jie atsivedė vaikų, todėl jų skaičius padvigubėjo. Dabar visoje Europoje yra tokia problema, kad vilkų skaičių nustatyti – labai sunku, darant apskaitą tradiciniais metodais, skaičiuojant juos pagal pėdsakus sniege.
– Man regis, tą savaitę, kai vilkai buvo skaičiuojami, Lietuvoje net nelabai buvo sniego.
– Kai kuriose vietose nebuvo sniego, kai kuriose – kaip tik pasnigo, kai kur buvo prastas oras, galbūt jie nejudėjo.
Matote, šis klausimas yra sunkus. Manau, kad būtent technikos vystymasis, daugiau kamerų, statomų miškuose, duos rezultatų, apie kuriuos dar galėsime pakalbėti vėliau.
– Jūs dalyvavote diskusijoje su kitų ES valstybių atstovais. Kokia išvada peršasi? Ar žinomas receptas, kaip elgtis? Ar visi truputį pasimetę dėl to, kad vilkai sugrįžo?
– Taip, Vakarų Europa yra truputį pasimetusi. Ji, kaip išsireiškė vienas iš EP narių, jau nebesako vilkams „laba diena“. Juos tai gąsdina.
Pavyzdžiui, vienas vilkas iš Vokietijos autostradomis, keliais atėjo iš Bremeno iki Danijos. Jis buvo fotografuojamas vaikų darželiuose. Ten visiems konferencijos dalyviams, kurių buvo keli šimtai, buvo parodyta mobiliu telefonu filmuota medžiaga, kaip vilkas bėga autostrados pakraščiu, šalia mašinos...
– Ir visiškai nesibaimina?
– Tai ir yra įdomiausia – elgesys jaunų individų, kurie migruoja urbanizuotame krašte, taip pasikeičia, kad jie visiškai nebijo žmonių.
– Tai visiškai keičia įsivaizdavimą apie vilką.
– Tas vilkas galų gale ir žuvo autostradoje. Jis buvo suvažinėtas. Bet Vakarų spaudoje pasirodė nuotraukos, kur vilkas yra vaikų darželio teritorijoje. Tai sukėlė labai neigiamą visuomenės reakciją.
– Ar Lietuvoje veikia mechanizmas, kas ir kaip turėtų atlyginti vilkų padarytą žalą?
– Esmė yra ta, kad dabar vilkų žala yra atlyginama. Bet klausimas yra kitas – kokio dydžio žalą turėtume toleruoti, jei vilkams, kaip rūšiai, jau nebegresia išnykimas. Visoje Europoje (daugumoje šalių) vilkų populiacija atstatyta ir populiacijos būklė laikoma gera.
– O įstatymai galioja seni – tai yra saugoma rūšis?
– Buveinių direktyva buvo kuriama prieš 40 metų, kai vilkų būklė buvo kritinė. Todėl buvo suformuluotos Buvienių direktyvos nuostatos, kad kai kuriose šalyse jiems reikia įsteigti specialias saugomas teritorijas, vilkai nemedžiojami arba yra daromos išimtys. Tai buvo seniai.
Dabar situacija pasikeitė. Pagaliau EP grįžta prie to, kad Buveinių direktyvą reikėtų persvarstyti. Apie tai ir buvo kalbama Briuselyje. Ir ne vienos šalies atstovai labai stipriai dėl to spaudžia. Naminių galvijų augintojų asociacijos atstovas sakė, kad žalos atlyginimas – tai ne viskas. Yra neįvertinama, kiek laiko ir pastangų žmogus įdėjo, kad užaugintų galviją, kuris yra papjautas vilko.
– Ar ūkininkai, įsirengdami fermas, nesiruošia plėšrūnų atakoms, nes per tuos dešimtmečius yra atpratę nuo to, kad šalia gyvena plėšrūnas?
– Matote, jei tai yra didelis ūkis, jis gali investuoti didesnius pinigus apsaugai. Jei tai yra mažas ūkis, pati apsauga tampa neberentabili.
Apie tai daug kalbėjo suomiai. Ten yra ir pusiau laukiniai šiaurės elniai. Be vilkų, dar yra lokiai, lūšys ir erniai. Tai yra visas kompleksas plėšrūnų. Žmogus nebegali gyventi normalaus gyvenimo – taip, kaip jis buvo pripratęs, nes jam tenka reguliuoti savo gyvenimo ritmą pagal plėšrūnus. O plėšrūnai prisitaiko. Tame pačiame EP, skaitydamas pranešimą, Slovakijos atstovas sakė – plėšrūnai puola dieną. Jie įveikia bet kokias užtvaras: elektros, piemenį, vielas, tvoras. Jie randa būdų jas įveikti. Galų gale, jie kuo toliau, tuo labiau minta naminių gyvūnų mėsa, nes ją lengviau pasiekti.
– Tai vilkas jau nebėra miško sanitaras?
– Vėlgi tas pats Slovakijos atstovas sakė, kad, jei jis buvo sanitaru anksčiau, tai dabar neretai renkasi aukščiausios trofėjinės brandos elnius (būtent Slovakijoje). Medžioklės ūkiui tai yra didžiulis nuostolis. Tiesą sakant, aš, kaip ne medžiotojas, sunkiai galiu įvertinti, kokią įtaką selekcijai padaro plėšrūnai. Bet medžiotojai tikrai nebus patenkinti. Taigi tas sanitarų vaidmuo irgi pasikeitė.
– Ruošiantis temai, susidarė įspūdis, kad miestiečiai ir kaimiečiai gana skirtingai žiūri į plėšrūnus. Ar takoskyra tarp miesto ir kaimo supratimo yra didelė?
– Taip. Nuo 1995 metų darome apklausas Lietuvoje ir matome, kad gyvenamoji vieta yra vienas esminių veiksnių, formuojantis nuomonei apie plėšrūnus. Tie, kurie jų nemato ir su jais negyvena, žiūri į juos labai teigiamai.
Yra toks NIMBY – „Tik ne mano kieme“ – sindromas. Žmogus labai mielai saugo gamtą, kai ta gamta yra toli nuo jo. Mes visi galime pasisakyti už dramblių išsaugojimą Afrikoje, bet niekas neklausia afrikiečių, kurie gyvena šalia, kurių daržą drambliai ištrypia per vieną naktį, sunaikindami jiems maisto atsargas.
EP grįžta būtent prie to, kad savo nuomonę galėtų motyvuotai pareikšti ir galėtų būti išklausyti vietiniai žmonės, t. y. tie, kurie gyvena ten, kur yra plėšrūnų, kur tie plėšrūnai patys lankosi. Galų gale, ten, kur jie daro žalą.
– Ar tai ir bus tas antras žingsnis po diskusijų?
– Artimiausiu metu Laplandijoje turėtų susirinkti ta pati grupė (galbūt – kiek kiti atstovai) kalbėti apie konkrečius tolimesnius žingsnius.
Buveinių direktyvos pakeitimai iki šiol nedaryti. Nors yra mechanizmas, bet tokio straipsnio nieks netaikė – kad galima pakeisti saugomos rūšies statusą.
Visa eilė suinteresuotų grupių, tokių, kaip medžiotojai, gyvulių augintojai, ūkininkai spaudžia daryti praktinius žingsnius, o ne kalbėti. Turbūt EP tai suprato.
Gamtos tyrimų centro specialisto teigimu, Lietuvoje vilkų dabar yra dvigubai daugiau, nei buvo skaičiuojama žiemą.
Nors kovą paskelbtais duomenimis, Lietuvoje gyvena mažiausiai 292 vilkų, L. Balčiausko žiniomis, dabar jų turėtų būti apie 600 individų.
– Kai kuriose Europos Sąjungos (ES) valstybėse vilkų nebuvo kelis dešimtmečius, o kai kur ir dar ilgiau. Ar jie dabar sugrįžo?
– Taip, paskutinė tendencija, kuri stebima Europoje, – kad vilkų daugėja. Be to, jie plinta į tas šalis, kur buvo išnaikinti prieš šimtmečius, kai kur – šiek tiek anksčiau, kai kur – vėliau, bet šalių sąrašas yra vis didesnis.
– Radau statsitiką, bet nežinau, kiek ji tiksli. Rytų Vokietijoje skelbiama, kad pirmi vilkai pasirodė 2000-aisiais metais, po maždaug 100 metų pertraukos. 2005 m. buvo aptinkamos dvi vilkų grupės, o jau pernai tų vilkų grupių buvo 42. Ar tai yra tiksli statistika?
– Tokią statistiką Europos Parlamentui (EP) pateikė Vokietijos atstovas, tiksliau – Žemutinės Saksonijos medžiotojų asociacijos prezidentas. Reikia manyti, kad ji yra tiksli.
– Bet tai – milžiniški skaičiai.
– Populiacijos augimas Vokietijoje išties buvo toks stiprus – iki 30 proc. per metus. Tai yra sunkiai įsivaizduojama.
– Kodėl?
– Nauja rūšis ekosistemoje visuomet turi plėtros galimybes. Tiesa, ta plėtra negali būti neribota – kada nors ištekliai teritorijoje baigiasi. Tačiau iš pat pradžių vilkų skaičius gali gausėti eksponentiškai. Taip ir nutiko.
– Kodėl būtent dabar vilkai sugrįžo į Europą? Sugrįžo – turbūt taip reikėtų sakyti.
– Taip, galbūt – sugrįžo. Tik Europa nebūtinai jiems sako „labas“, nes ne visi jų laukė. Jie sugrįžo, nes iš kaimyninės Lenkijos atmigravo pirmieji vilkai, tos dvi šeimos įsisteigė ir plito – kaip kitaip. Vilkai pasiekė Daniją, kur jų labai seniai nebuvę. Danijoje yra 12 vilkų. Tai – nedaug, bet...
– O Danija ne per daug urbanizuota valstybė? Ar jie turi ten, kur gyventi?
– Matote, vilkai yra labai ekologiškai plastiška rūšis, jie gali gyventi gana sukultūrintame kraštovaizdyje. Jiems nebūtini dideli miškai. Tai – neteisingas požiūris. O kaip Amerika? Amerika atkūrė vilkų populiaciją. Pradėjo nuo Jeloustouno, o toliau aplinkinės teritorijos – irgi pakeistos žmogaus. Taigi jie prisitaiko.
– Kiek dabar gali būti vilkų Europoje?
– Apie 10 tūkst., neskaitant Rusijos.
– Pasaulyje, o ir pas mus, veikia „fotospąstai“. Žinau, kad Jūsų centras yra suorganizavęs vilkų „fotomedžioklę“, jei taip galima pasakyti.
– Taip, mes patys turime išdėstę 20 kamerų, o kiek jų turi medžiotojai, aš net nežinau, bet tikrai šimtus. Ir rezultatai rodo, kad vilkų Lietuvoje yra daug daugiau negu buvo suskaičiuota žiemą, darant apskaitą.
– Kiek?
– Apie Lietuvą nenorėčiau pasisakyti, nes ne iš visos Lietuvos gavome duomenis. Bet, pavyzdžiui, vien Šilalės rajone vilkų yra daugiau, nei buvo priskaičiuota dviejose apskrityse. […] Lietuvoje vilkų turėtų būti apie būti apie 600 individų.
– 600 individų? Kolegė sakė, kad Suomijoje priskaičiuoja apie 240.
– Taip, ir Suomijoje jie padaro apie 8 mln. eurų žalą.
– O pas mus tikrai gali būti 600 individų?
– Taip, vien jau Šilalės rajone jų yra ne mažiau 30. Tai yra gerai įrodyta.
– Bet kaip tada geriau susitarti, jei Aplinkos ministerija skelbia kur kas mažesnį skaičių?
– Taip buvo žiemą. Dabar jie atsivedė vaikų, todėl jų skaičius padvigubėjo. Dabar visoje Europoje yra tokia problema, kad vilkų skaičių nustatyti – labai sunku, darant apskaitą tradiciniais metodais, skaičiuojant juos pagal pėdsakus sniege.
– Man regis, tą savaitę, kai vilkai buvo skaičiuojami, Lietuvoje net nelabai buvo sniego.
– Kai kuriose vietose nebuvo sniego, kai kuriose – kaip tik pasnigo, kai kur buvo prastas oras, galbūt jie nejudėjo.
Matote, šis klausimas yra sunkus. Manau, kad būtent technikos vystymasis, daugiau kamerų, statomų miškuose, duos rezultatų, apie kuriuos dar galėsime pakalbėti vėliau.
– Jūs dalyvavote diskusijoje su kitų ES valstybių atstovais. Kokia išvada peršasi? Ar žinomas receptas, kaip elgtis? Ar visi truputį pasimetę dėl to, kad vilkai sugrįžo?
– Taip, Vakarų Europa yra truputį pasimetusi. Ji, kaip išsireiškė vienas iš EP narių, jau nebesako vilkams „laba diena“. Juos tai gąsdina.
Pavyzdžiui, vienas vilkas iš Vokietijos autostradomis, keliais atėjo iš Bremeno iki Danijos. Jis buvo fotografuojamas vaikų darželiuose. Ten visiems konferencijos dalyviams, kurių buvo keli šimtai, buvo parodyta mobiliu telefonu filmuota medžiaga, kaip vilkas bėga autostrados pakraščiu, šalia mašinos...
– Ir visiškai nesibaimina?
– Tai ir yra įdomiausia – elgesys jaunų individų, kurie migruoja urbanizuotame krašte, taip pasikeičia, kad jie visiškai nebijo žmonių.
– Tai visiškai keičia įsivaizdavimą apie vilką.
– Tas vilkas galų gale ir žuvo autostradoje. Jis buvo suvažinėtas. Bet Vakarų spaudoje pasirodė nuotraukos, kur vilkas yra vaikų darželio teritorijoje. Tai sukėlė labai neigiamą visuomenės reakciją.
– Ar Lietuvoje veikia mechanizmas, kas ir kaip turėtų atlyginti vilkų padarytą žalą?
– Esmė yra ta, kad dabar vilkų žala yra atlyginama. Bet klausimas yra kitas – kokio dydžio žalą turėtume toleruoti, jei vilkams, kaip rūšiai, jau nebegresia išnykimas. Visoje Europoje (daugumoje šalių) vilkų populiacija atstatyta ir populiacijos būklė laikoma gera.
– O įstatymai galioja seni – tai yra saugoma rūšis?
– Buveinių direktyva buvo kuriama prieš 40 metų, kai vilkų būklė buvo kritinė. Todėl buvo suformuluotos Buvienių direktyvos nuostatos, kad kai kuriose šalyse jiems reikia įsteigti specialias saugomas teritorijas, vilkai nemedžiojami arba yra daromos išimtys. Tai buvo seniai.
Dabar situacija pasikeitė. Pagaliau EP grįžta prie to, kad Buveinių direktyvą reikėtų persvarstyti. Apie tai ir buvo kalbama Briuselyje. Ir ne vienos šalies atstovai labai stipriai dėl to spaudžia. Naminių galvijų augintojų asociacijos atstovas sakė, kad žalos atlyginimas – tai ne viskas. Yra neįvertinama, kiek laiko ir pastangų žmogus įdėjo, kad užaugintų galviją, kuris yra papjautas vilko.
– Ar ūkininkai, įsirengdami fermas, nesiruošia plėšrūnų atakoms, nes per tuos dešimtmečius yra atpratę nuo to, kad šalia gyvena plėšrūnas?
– Matote, jei tai yra didelis ūkis, jis gali investuoti didesnius pinigus apsaugai. Jei tai yra mažas ūkis, pati apsauga tampa neberentabili.
Apie tai daug kalbėjo suomiai. Ten yra ir pusiau laukiniai šiaurės elniai. Be vilkų, dar yra lokiai, lūšys ir erniai. Tai yra visas kompleksas plėšrūnų. Žmogus nebegali gyventi normalaus gyvenimo – taip, kaip jis buvo pripratęs, nes jam tenka reguliuoti savo gyvenimo ritmą pagal plėšrūnus. O plėšrūnai prisitaiko. Tame pačiame EP, skaitydamas pranešimą, Slovakijos atstovas sakė – plėšrūnai puola dieną. Jie įveikia bet kokias užtvaras: elektros, piemenį, vielas, tvoras. Jie randa būdų jas įveikti. Galų gale, jie kuo toliau, tuo labiau minta naminių gyvūnų mėsa, nes ją lengviau pasiekti.
– Tai vilkas jau nebėra miško sanitaras?
– Vėlgi tas pats Slovakijos atstovas sakė, kad, jei jis buvo sanitaru anksčiau, tai dabar neretai renkasi aukščiausios trofėjinės brandos elnius (būtent Slovakijoje). Medžioklės ūkiui tai yra didžiulis nuostolis. Tiesą sakant, aš, kaip ne medžiotojas, sunkiai galiu įvertinti, kokią įtaką selekcijai padaro plėšrūnai. Bet medžiotojai tikrai nebus patenkinti. Taigi tas sanitarų vaidmuo irgi pasikeitė.
– Ruošiantis temai, susidarė įspūdis, kad miestiečiai ir kaimiečiai gana skirtingai žiūri į plėšrūnus. Ar takoskyra tarp miesto ir kaimo supratimo yra didelė?
– Taip. Nuo 1995 metų darome apklausas Lietuvoje ir matome, kad gyvenamoji vieta yra vienas esminių veiksnių, formuojantis nuomonei apie plėšrūnus. Tie, kurie jų nemato ir su jais negyvena, žiūri į juos labai teigiamai.
Yra toks NIMBY – „Tik ne mano kieme“ – sindromas. Žmogus labai mielai saugo gamtą, kai ta gamta yra toli nuo jo. Mes visi galime pasisakyti už dramblių išsaugojimą Afrikoje, bet niekas neklausia afrikiečių, kurie gyvena šalia, kurių daržą drambliai ištrypia per vieną naktį, sunaikindami jiems maisto atsargas.
EP grįžta būtent prie to, kad savo nuomonę galėtų motyvuotai pareikšti ir galėtų būti išklausyti vietiniai žmonės, t. y. tie, kurie gyvena ten, kur yra plėšrūnų, kur tie plėšrūnai patys lankosi. Galų gale, ten, kur jie daro žalą.
– Ar tai ir bus tas antras žingsnis po diskusijų?
– Artimiausiu metu Laplandijoje turėtų susirinkti ta pati grupė (galbūt – kiek kiti atstovai) kalbėti apie konkrečius tolimesnius žingsnius.
Buveinių direktyvos pakeitimai iki šiol nedaryti. Nors yra mechanizmas, bet tokio straipsnio nieks netaikė – kad galima pakeisti saugomos rūšies statusą.
Visa eilė suinteresuotų grupių, tokių, kaip medžiotojai, gyvulių augintojai, ūkininkai spaudžia daryti praktinius žingsnius, o ne kalbėti. Turbūt EP tai suprato.
(14)
(2)
(12)