Neįtikėtinas mažų vaikų savarankiškumas Japonijoje: tai būtų neįsivaizduojama Vakaruose (25)
Japonijos metro pamatyti vienus keliaujančius vos 5–6 metų vaikus visiškai įprasta. Šioje šalyje tėvai įsitikinę, kad net ir mažiausioms atžaloms mieste keliauti vienoms nepavojinga, rašo „The Atlantic“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
12-metis Kaito Tokijo metro traukiniais vienas važinėja jau kelerius metus. Berniuko tėvai išsiskyrę, todėl mažamečiui tenka nuolat keliauti tarp jų namų.
„Iš pradžių kiek jaudindavausi, ar sugebėsiu vienas keliauti metro. Tačiau tik truputį“, – santūriai prisipažino vaikas.
Tačiau dabar Kaito tikina, kad važinėti vienam jam visai lengva.
Berniuko tėvai taip pat iš pradžių nuogąstavo dėl vaiko saugumo, bet vėliau priprato juo pasitikėti.
„Aš pati traukiniais po Tokiją pradėjau važinėti būdama dar mažesnė nei jis, – prisimena Kaito pamotė. – Tada neturėjome mobiliųjų telefonų, bet vis tiek sugebėdavome susiorientuoti. O dabar jis pasiklydęs visada gali paskambinti mums.“
Vis dėlto berniuko globėja patikino, kad jo niekada neišleistų vieno važinėti Niujorko ar Londono metro. Į mokyklą arba su smulkiais darbais keliaujančių mažylių apstu tiktai Tokijo viešajame transporte.
Savarankiški mažamečiai yra ir jau 25 metus Japonijos televizijoje rodomos laidos „Mano pirmasis darbelis“ herojai.
Žiūrovai stebi slapta kamera filmuojamus vos trejų metų vaikučius, kurie išsiunčiami atlikti paprastų užduočių – nupirkti šeimai mėsos ar duonos.
Nors Lietuvoje vaikai taip pat į mokyklą dažnai žingsniuoja vieni, 13 milijonų gyventojų turinčiame didmiestyje tėvai tikrai galėtų nerimauti dėl savo atžalų saugumo.
Tačiau kodėl mažieji japonai, palyginti su kitų išsivysčiusių šalių vaikais, yra tokie savarankiški? Japonus tiriantys mokslininkai teigia, kad tai gali lemti pasitikėjimas aplinkiniais.
„Japonijoje vaikai anksti išmoksta, kad idealiu atveju bet kuris jų bendruomenės narys turi būti pasiruošęs padėti kitiems“, – tikino kultūros antropologas Dwayne’as Dixonas.
Šis įsitikinimas dar labiau sustiprinamas mokykloje, kurioje vaikai pakaitomis ruošia pietus ir tvarkosi. Pasamdytų darbuotojų ten nėra.
Moksleiviai taip išmoksta jausti atsakomybę už bendrą erdvę – jeigu patys ją sujaukia, patys turės ir susitvarkyti.
Šis jausmas ugdomas ir jau suaugus.
Už aplinką atsakingi jaučiasi ir vyresni japonai, todėl šios šalies gatvės dažnai yra labai tvarkingos.
Vaikus į gatves išleidžiantys tėvai taip pat gali būti ramesni, nes Japonijoje nusikalstamumas yra mažas.
„Daug vaikų pasaulyje gali savimi pasirūpinti. Tačiau vakariečius Japonijoje labiausiai stebina pasitikėjimas ir bendradarbiavimas, kurį žmonės puoselėja savanoriškai“, – pabrėžė D.Dixonas
